Jau antrą savaitę į Lietuvą užplūdusi šalčio banga niekur nesitraukia – termometro stulpelis krenta vis žemyn. Sinoptikai pranašauja daugiau nei 20 laipsnių šalčio. Kai oro temperatūra tokia žema, mažieji moksleiviai į mokyklas neina, o ir suaugę be rimto reikalo iš namų nosies nekiša.
Sunku patikėti, bet Mažeikių rajono gyventojas Antanas nuo Kalėdų apsistojo Telšiuose – jau du žiemos mėnesius nakvoja jis lauke ir atsisako bet kokios pagalbos.
Gyvenimo istorija
Išgirdę apie tokią benamio Antano dalią, skubame jį aplankyti. Tiksliai žinojome vietą, kur apsistojęs vyriškis – mūrinis trijų sienų namelis, kažkada tarnavęs policijos reikmėms, stovintis šalia kelio Šiauliai–Palanga. Lauke 22 laipsniai šalčio. Nedrąsiai pajudinome antklodžių, žieminių rūbų šūsnį – bijojome, kad nebūtume atvažiavę per vėlai…
Guolis buvo tuščias. Vyriškio vadinamuose jo namuose neradome.
Nerimas po pusvalandžio vėl mus sugrąžino prie Antano būsto. Vyras sėdėjo savo guolyje, kojas buvo prisidengęs keletu antklodžių.
Iš tolo kalbindami benamį, nesiveržėme į jo valdas – stovėjome už geležinių vartų, kuriuos, išeidamas į miestą, vyras buvo užrakinęs spyna. Užmezgus pokalbį, pašnekovas pakvietė prieiti arčiau ir gana rišliai papasakojo savo gyvenimo istoriją.
Gyveno Antanas Mažeikių rajone, vėliau Akmenėje. O 2006 m., mirus mamai, liko be gyvenamosios vietos: „Kai mamos butas buvo parduotas iš varžytynių, aš likau gatvėje.
Apkeliavau daug: gyvenau Klaipėdoje po balkonu, iš ten išvarė. Benamio dalią patyriau ir Kretingoje. O nuo Kalėdų gyvenu čia. Tačiau, kai sniegas pakelėse nutirps, aš iškeliausiu…“
Benamio gyvenimą pasirinkęs vyras sako artimųjų nebeturintis: tėvai bei žmona jau mirę, vaikų neturėjo. O apie savo darbą Antanas kalbėjo nenoriai.
Į nakvynės namus
„Telšių ŽINIOS“ paragino Telšių rajono savivaldybės Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus atstovą aplankyti benamį. Vedėjos pavaduotoja Roma Mikalčienė Antanui pasiūlė vykti į Telšių nakvynės namus.
„Kadangi Antanas yra Mažeikių rajono gyventojas, Telšių nakvynės namuose jis galėtų praleisti tik iki 3 parų. Mažeikių nakvynės namuose jis galėtų gyventi kur kas ilgiau – iki pusės metų“, – sakė R. Mikalčienė. Tačiau nei mūsų, nei Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus darbuotojos raginimų vykti į nakvynės namus nors vienai parai, Antanas neklausė. Prašė jį palikti ramybėje: „Buvo ir šaltesnių naktų, ištversiu.“
Antanui pagalbos nereikia
Siūlėme Antanui per žiemą pas kokį ūkininką apsistoti, kad ir be atlygio, bent šiltą guolį ir maisto turėtų. Tačiau ir tai jo nedomino – nenori jis tokio gyvenimo. Jam tinka viskas, ką turi dabar.
Nesuviliojo vyriškio ir pasiūlymas lankytis „Carito“ valgykloje, kur gautų nemokamai pavalgyti. Maisto produktų, kaip pasakoja jis, ir taip nusiperkantis, o kad išsklaidytų abejones, iš maišelio ištraukė du gabalus dešros, duonos, saldainių.
„Aš nueinu į prekybos centrą, nusiperku pavalgyti, turiu įsigijęs ir nuolaidų kortelę. Nėra man jokios bėdos. Nereikia man jokių pašalpų“, – tikino vyras. Pinigų maistui Antanas gauna parduodamas butelius ar metalą – juos randa konteineriuose, pakelėse ir pan.
Mūsų pokalbis truko vos penkioliką minučių. Šalo rankos, kojos, užšalo rašiklis… O Antanas sėdėjo susigūžęs po keliomis antklodėmis ir vis kartojo, kad pagalba jam nereikalinga: „Man čia gerai – rami vieta, šiek tiek ramybę kartais drumsčia šalia esančios kavinės lankytojai, tačiau aš nesiskundžiu, tai būna retai.“
Išgirdęs raginimus keisti gyvenimo būdą, vyras pyktelėjo – dar kartą prašė palikti ramybėje, nes kitu atveju lįsiantis po traukinio ratais…
Į pavakarę R. Mikalčienė benamį aplankė kartu su Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotoju, buvo atvykusi ir Telšių krizių cento vadovė Vanda Benaitienė. Tačiau nei vieno iš jų pagalbos Antanas nepriėmė, raštiškai atsisakė vykti kartu su jais. Šiek tiek sudvejojo tik dėl vienintelio svečių pasiūlymo – karštos sriubos lėkštės, tačiau ir ją valgytų tik savo pastogėje.