Mažuose miestuose kuriantys menininkai dažnai lieka mažiau matomi nei didmiesčiuose, tačiau tai nereiškia, kad jų kūryba mažiau svarbi. Priešingai – čia dažnai atsiranda daugiau ramybės, susikaupimo ir erdvės saviraiškai.
Juvelyrė Vaida Stankuvienė kuria Mažeikiuose – mieste, kuris tapo ne tik jos namais, bet ir vieta augti kaip kūrėjai. Nors jos darbai pasiekia žmones ir už regiono ribų, menininkė renkasi likti čia, kur, pasak jos, lengviau susitelkti ir išlaikyti ryšį su kūryba.
Gimusi ir augusi Kretingoje, Vaida vėliau pasirinko juvelyrikos ir metalo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Baigusi studijas ji atvyko į Mažeikius, kur įsiliejo į vietos kultūrinį gyvenimą – pradėjo dirbti Dailės mokykloje ir kartu vystė savo kūrybinę veiklą. Šiandien ji kuria autorinius papuošalus, dirba su mokiniais ir toliau gilina žinias – studijuoja taikomąjį meną magistrantūroje.
Kelias į juvelyriką
Juvelyrika Vaidos gyvenime atsirado ne kaip aiškus ankstyvas pasirinkimas, o kaip smalsumo ir bandymų rezultatas. Nors vaikystėje ją traukė papuošalai – ypač tie, kuriuos nešiojo vyresnės moterys šeimoje, – rimčiau apie šią sritį ji tuomet negalvojo. Artimesnė atrodė grafika.
Vis dėlto, atėjus laikui rinktis studijas, nusprendė išbandyti juvelyriką.
„Pagalvojau – kodėl nepabandžius? Ten susijungia ir technologija, ir kūryba, o tai man pasirodė labai įdomu“, – prisiminė ji.
Šis pasirinkimas greit tapo ne tik studijų kryptimi, bet ir nuolatiniu kūrybiniu procesu, kuriame svarbi ne tik idėja, bet ir jos įgyvendinimas. Pasak menininkės, juvelyrika vis dar yra iššūkis – net ir turint patirties, rezultatas ne visada sutampa su tuo, kas gimsta mintyse: „Mintyse kūrinys atrodo vienaip, tačiau realybėje jį keičia medžiaga ir technika.“
Pašnekovės kūrybinis kelias nebuvo vientisas – po studijų sekė pertrauka, skirta šeimai ir vaikų auginimui, bet juvelyrika vis sugrįždavo į jos gyvenimą. Rimčiau prie jos Vaida grįžo prieš kelerius metus, tačiau, kaip pati sako, su pertraukomis ši veikla ją lydi jau apie dešimtmetį.
Būdas kalbėti apie žmogų
Šiandien juvelyrika Vaidai – kur kas daugiau nei papuošalų kūrimas. Tai būdas kalbėti apie žmogų, jo santykį su savimi ir aplinka. Jos darbai dažnai peržengia tradicinės juvelyrikos ribas ir artėja prie mažų objektų ar net architektūrinių formų.
„Man svarbu, kad papuošalas ne tik puoštų, bet ir ką nors pasakytų apie žmogų. Kartais jis turi ir fizinį, ir vizualinį svorį – ne kiekvienas išdrįsta tokį nešioti“, – šyptelėjo menininkė.
Vis dėlto, anot kūrėjos, atsiranda žmonių, kurie šią estetiką atpažįsta ir priima – drąsiai renkasi, nešioja, užsisako. Galbūt todėl jos kūryboje svarbiausia tampa ryšys tarp objekto ir žmogaus.
Kūryba kaip saviraiška, o ne užsakymas
Vaidos kuriami papuošalai gimsta ne iš užsakymų, o iš vidinio poreikio kurti. Nors dalis juvelyrų dirba pagal klientų pageidavimus, ji sąmoningai renkasi kitą kelią – pirmiausia kalbėti savo kūryba, o ne įgyvendinti kitų idėjas.
„Nenoriu būti tik atlikėja. Man svarbu per darbus išreikšti save, o jei tai atliepia kitam žmogui – jis gali tai pasirinkti“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.
Pasak kūrėjos, ryšys tarp žmogaus ir papuošalo atsiranda natūraliai – vieni atranda jos darbus, kiti sugrįžta ar rekomenduoja kitiems. Tai nėra tik pirkimas, o labiau natūralus pasirinkimas.
Kūrėja nesiekia universalumo – priešingai, jos darbai kartais reikalauja drąsos. Tačiau būtent tai ir kuria jų išskirtinumą.
Kalbėdama apie savo kūrybą, Vaida išskiria vieną formą, kuri jai artimiausia, – sages: „Man labiausiai patinka sagės, nes tai vienas objektas. Nėra pasikartojimo, kuris atsiranda, pavyzdžiui, kuriant auskarus.“
Idėjos, kurios ateina iš aplinkos
Vaidos kūryboje idėjos neatsiranda staiga ar iš niekur – jos kaupiasi iš aplinkos, patirčių ir to, kas užsilieka atmintyje. Nors kartais gali pasirodyti, kad kūriniai gimsta spontaniškai, kūrėja sako, jog tai – ilgesnio vidinio proceso rezultatas: „Nėra taip, kad ką nors pamatau ir iškart atkartoju. Tos detalės nusėda, o vėliau, piešiant ar kuriant, iškyla į paviršių.“
Jos darbuose galima pastebėti architektūros detalių – formų, kurios primena mažas struktūras ar net skulptūras. Todėl juvelyrika jai yra ne tik papuošalas, bet ir mažas objektas.
„Man patinka architektūra, tie smulkūs elementai. Papuošale jie tarsi sumažėja, bet iš esmės tai gali būti ir didesnio objekto dalis – kaip maža skulptūra“, – sakė ji.
Tarp kūrybos ir realybės
Nors kūryba Vaidos gyvenime užima svarbią vietą, ji neslepia – menininko kelias nėra paprastas, ypač kalbant apie matomumą ir finansinę pusę. Dažniausiai žmonės jos darbus atranda per socialinius tinklus, parodas ar rekomendacijas.
„Daugiausia žmonės mane atranda per feisbuką, paskui jau vieni per kitus – kas nors pamato, pasidalija, rekomenduoja“, – kalbėjo Vaida.
Pasak jos, pradžioje nebuvo aišku, kaip pristatyti savo kūrybą ar į kokią auditoriją orientuotis. Tačiau ilgainiui susiformavo savas ratas žmonių, kurie domisi jos darbais – dažnai tai ne tik vietiniai, bet ir iš kitur atvykstantys pirkėjai.
Vis dėlto kūrėja sąmoningai nesirenka komercinio kelio. Anot jos, jei pagrindinis tikslas būtų tik pardavimai, reikėtų visai kitokio požiūrio – planavimo, rinkodaros, aiškiai apibrėžtos auditorijos.
Ji pripažįsta, kad šiandien menininkams išgyventi vieniems nėra lengva – dažnai reikalinga ir papildoma pagalba, komanda ar kiti pajamų šaltiniai. Tačiau kol kas toks darbo modelis ją tenkina: „Aišku, visada norisi daugiau, bet kol kas yra gerai. Žiūrėsim, kaip viskas susidėlios.“
Tarp kūrybos ir mokymo
Nors šiandien Vaida save mato ir kaip kūrėją, ir kaip mokytoją, pastaroji veikla jos gyvenime atsirado gana netikėtai. Dar būdama moksleivė ji apie šį kelią net negalvojo – tuomet atrodė, kad mokytojo darbas yra nepakankamai vertinamas.
„Man net liūdna būdavo į mokytojus žiūrėti – atrodė, kad jie neįvertinti, todėl sakydavau, kad niekada nedirbsiu mokykloje“, – prisiminė Vaida.
Vis dėlto gyvenimas viską pakoregavo – šiandien Mažeikių dailės mokykloje ji dirba jau apie penkiolika metų, moko erdvinės raiškos ir plastikos – su mokiniais kuria trimates formas, objektus.
Pasak jos, Dailės mokykla išsiskiria tuo, kad čia ateina vaikai, turintys polinkį į meną, todėl kūrybinis procesas vyksta natūraliau.
„Negali priversti žmogaus kurti. Tai nėra programa, kurią gali įdiegti – tai turi ateiti iš vidaus“, – kalbėjo V. Stankuvienė.
Svarbiausia – ryšys
Anot pašnekovės, kiekvienas mokinys atsiskleidžia skirtingai: vienam reikia daugiau laiko, kitam – tinkamos aplinkos ar paskatinimo. Būtent todėl svarbu, kad vaikai turėtų erdvę ieškoti, bandyti ir atrasti save.
Ji įsitikinusi, kad kūrybiškumas slypi kiekviename, tačiau jam atsiskleisti neužtenka vien talento – reikalingas ir nuoseklus darbas.
„Mes visi turime tam tikrų gebėjimų, tik svarbu juos pastebėti ir ugdyti. Talentas vienas pats neveikia – reikia daug darbo“, – šyptelėjo mokytoja.
Didelę vertę ji mato ir Dailės mokyklos aplinkoje – tai vieta, kur vaikai gali ne tik mokytis, bet ir rasti bendraminčių, užmegzti ryšius, kurių šiandien dažnai trūksta.
Tačiau labiausiai ją motyvuoja ryšys su mokiniais – akimirkos, kai atsiranda tikras kontaktas: „Labiausiai patinka, kai atsiranda ryšys – kai mokinys tave girdi, o tu jį. Kai mokinio akys dega ir pokalbis nenutrūksta.“
Pasirinkimas likti regione
Į Mažeikius Vaida atvyko ne vedama karjeros planų, o dėl asmeninių priežasčių – kaip pati sakė, tapo „meilės emigrante“. Čia ji sukūrė šeimą ir liko gyventi, o laikui bėgant šis miestas tapo ir jos kūrybos erdve: „Taip išėjo – vyras iš Mažeikių, čia sukūrėme šeimą, ir likimas viską sudėliojo.“
Pasak jos, šiandien vieta kūrėjui nebėra tokia svarbi kaip anksčiau.
„Dabar, turint internetą ir greitą susisiekimą, tai nebėra problema – gali gyventi bet kur“, – įsitikinusi pašnekovė.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad didmiesčiai suteikia daugiau kultūrinių galimybių, tačiau kartu reikalauja ir daugiau tempo. O mažesniame mieste lengviau susitelkti į savo veiklą.
Nors minčių apie gyvenimą kitur kartais kyla, jos niekada netapo rimtu sprendimu.
„Jeigu tos mintys būtų buvusios rimtos, matyt, šiandien čia nebegyvenčiau“, – šyptelėjo Vaida.
Karolina GUDAUSKAITĖ
Loading ...
