Ne­ma­to­mos ko­vos fron­tas: kaip gims­ta sau­gu­mas li­go­ni­nė­se

Yra pro­fe­si­jų at­sto­vų, ku­rių dar­bo re­zul­ta­tus ma­to­me aki­vaiz­džiai – iš­gi­ju­sį pa­cien­tą, at­lik­tą ope­ra­ci­ją ar su­teik­tą pa­gal­bą. Ta­čiau yra ir to­kių, ku­rių di­džiau­sias lai­mė­ji­mas – ty­la. Ty­la be pro­trū­kių, be in­fek­ci­jų, be kri­zės. Bū­tent to­kio­je „ne­ma­to­mo­je“ fron­to li­ni­jo­je kas­dien dir­ba in­fek­ci­jų kont­ro­lės spe­cia­lis­tai. Vie­na jų – Li­na Ged­mi­nie­nė, ku­rios ke­lias me­di­ci­nos sri­ty­je drie­kia­si nuo Jur­bar­ko iki Tel­šių, o pa­tir­tis ap­rė­pia tiek pra­kti­nį dar­bą, tiek va­dy­bą, tiek su­dė­tin­giau­sius pan­de­mi­jos iš­ban­dy­mus.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Me­di­ci­nos ke­lias pa­si­rink­tas dar jau­nys­tė­je

Li­na – vie­šo­sios įstai­gos Tel­šių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro vy­riau­sio­ji in­fek­ci­jų kont­ro­lės spe­cia­lis­tė. Ki­lu­si iš Jur­bar­ko, bai­gu­si tuo­me­ti­nę Nau­ja­mies­čio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ji dar jau­nys­tė­je pa­si­rin­ko me­di­ci­nos ke­lią. Šis pa­si­rin­ki­mas, kaip pa­ti sa­ko, gal ir ne­bu­vo at­si­tik­ti­nis – pro­se­ne­lis bu­vo me­di­ci­nos fel­če­ris, se­ne­lis – ve­te­ri­na­ri­jos fel­če­ris. Įgi­ju­si slau­gy­to­jo spe­cia­ly­bę, mo­te­ris dir­bo trau­ma­to­lo­gi­jos sky­riu­je, vė­liau ap­si­gy­nė slau­gos ir rea­bi­li­ta­ci­jos ma­gist­ro laips­nį.

Jos pro­fe­si­nis ke­lias bu­vo itin įvai­rus: dau­giau nei dvy­li­ka me­tų dir­bo Jur­bar­ko li­go­ni­nė­je vy­riau­sio­jo gy­dy­to­jo pa­va­duo­to­ja slau­gai, va­do­va­vo vi­daus me­di­ci­ni­nio au­di­to gru­pei, bu­vo at­sa­kin­ga už ko­ky­bės va­dy­bos sis­te­mų die­gi­mą ir prie­žiū­rą. Vė­liau dau­giau nei de­šimt­me­tį dir­bo ser­ti­fi­ka­vi­mo įstai­go­je, kur gi­li­no­si į ko­ky­bės va­dy­bos sis­te­mas, au­di­ta­vo or­ga­ni­za­ci­jas pa­gal tarp­tau­ti­nius ISO stan­dar­tus, įgi­jo ver­tin­gos pa­tir­ties tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je.

Ta­čiau ša­lia me­di­ci­nos vi­sa­da bu­vo ir ki­ta, kū­ry­biš­ka, jos pu­sė – dar mo­kyk­lo­je Li­na lan­kė mu­zi­kos mo­kyk­lą, gro­jo akor­deo­nu, vė­liau – ir ki­tais inst­ru­men­tais. Ji bu­vo liau­dies mu­zi­kos ka­pe­los „Mi­tu­va“ na­rė, gro­jo ir pu­čia­mų­jų or­kest­re „Biš­pi­lis“.

Tel­šiai – ar­ti­mas kraš­tas

Kaip sa­kė L. Ged­mi­nie­nė, jos ke­lias į in­fek­ci­jų kont­ro­lę su­si­for­ma­vo na­tū­ra­liai – do­mė­jo­si ne tik svei­ka­tos prie­žiū­ra, bet ir ap­lin­ko­sau­ga, dir­bo far­ma­ci­jos kom­pa­ni­jo­je, o svar­biau­sia – nuo­lat ieš­ko­jo, kaip ga­lė­tų pri­si­dė­ti prie žmo­nių svei­ka­tos ge­ro­vės. Įgy­tos ži­nios, su­kaup­ta pra­kti­nė ir va­dy­bos pa­tir­tis lei­do pa­si­rink­ti šią su­dė­tin­gą, kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­čią ir daž­nai ne­pas­te­bi­mą sri­tį.

Tel­šiuo­se Li­na dir­ba tre­čius me­tus. Iš pra­džių – Var­nių li­go­ni­nė­je, o nuo 2024 me­tų rug­sė­jo – Tel­šių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re. Į šį dar­bą ją pa­kvie­tė di­rek­to­rė Lai­ma Ju­ry­tė-Za­ka­raus­kie­nė. Kaip pa­ti spe­cia­lis­tė tei­gia, ap­si­spręs­ti bu­vo leng­va – pa­gar­ba dar­buo­to­jui, pa­lai­ky­mas ir stip­ri ly­de­rys­tė ta­po svar­biau­siais mo­ty­vais.
Tel­šių kraš­tas Li­nai ar­ti­mas ir dėl as­me­ni­nių prie­žas­čių. Vai­kys­tė­je ji ne kar­tą ko­pė į Šat­ri­jos kal­ną rink­ti čiob­re­lių ir že­muo­gių, o šian­dien ten su­grįž­ta jau ki­taip – pa­si­mė­gau­ti vaiz­du, nu­si­ne­šu­si ke­le­tą mal­kų už­kur­ti ug­nia­ku­rą – gal­būt vai­di­lu­tėms, o gal­būt ir lau­mėms, pri­si­min­ti šei­mos šak­nis – tė­čio tė­viš­kę Upy­ną, kur šak­nis įlei­do jos se­ne­liai, kur iki pat šiol ūki­nin­kau­ja pusb­ro­lis su sū­nu­mis. Net jos na­mų kie­mą Jur­bar­ko ra­jo­ne puo­šia Že­mai­ti­jos vė­lia­va – tvir­ty­bės, už­si­spy­ri­mo ir kil­mės sim­bo­lis. Li­na tuo la­bai di­džiuo­ja­si.

Lai­mė­ji­mai lie­ka ne­pas­te­bė­ti

In­fek­ci­jų kont­ro­lės spe­cia­lis­to dar­bas – tai nuo­la­ti­nis bud­ru­mas ir ge­bė­ji­mas grei­tai rea­guo­ti į be­si­kei­čian­čias si­tua­ci­jas. Li­na at­sa­kin­ga už in­fek­ci­jų epi­de­mio­lo­gi­nę prie­žiū­rą, do­ku­men­tų ren­gi­mą, pre­ven­ci­nių prie­mo­nių pla­na­vi­mą, dar­buo­to­jų mo­ky­mą, nau­jų tech­no­lo­gi­jų ver­ti­ni­mą. Pag­rin­di­nis jos tiks­las – už­tik­rin­ti sau­gias ir ko­ky­biš­kas pa­slau­gas pa­cien­tams bei sau­gias dar­bo są­ly­gas dar­buo­to­jams, už­ker­tant ke­lią hos­pi­ta­li­nėms in­fek­ci­joms.

Di­džio­ji da­lis dar­bo vyks­ta nuo­to­liu – ana­li­zuo­ja­mi tei­sės ak­tai, ren­gia­mi pla­nai, ata­skai­tos. Ta­čiau re­gu­lia­riai ji vyks­ta ir į pa­da­li­nius – am­bu­la­to­ri­jas, me­di­ci­nos punk­tus, Var­nių li­go­ni­nę. Ten ver­ti­na hi­gie­nos būk­lę, in­fek­ci­jų pre­ven­ci­jos prie­mo­nes, bend­rau­ja su dar­buo­to­jais, da­ly­vau­ja mo­ky­muo­se.

Li­na tu­ri vie­ną įpro­tį – dar­bų pla­na­vi­mą: „Ren­giu dar­bo pla­ną vi­siems me­tams ir sten­giuo­si jo lai­ky­tis.“

Kar­tais dar­bo pla­nus ten­ka keis­ti aki­mirks­niu – pa­vyz­džiui, pa­skel­bus gri­po epi­de­mi­ją, rei­kia ne­del­siant im­tis veiks­mų, reng­ti pa­pil­do­mus pla­nus, vyk­ti į vie­tą. Vie­nas di­džiau­sių iš­šū­kių – keis­ti ne­tin­ka­mus įpro­čius ir įti­kin­ti, ko­dėl svar­bu lai­ky­tis tam tik­rų rei­ka­la­vi­mų. Vis dėl­to pan­de­mi­jos ir epi­de­mi­jos, anot jos, iš­mo­kė žmo­nes at­sa­ko­my­bės.

Įdo­mu tai, kad di­džiau­si in­fek­ci­jų kont­ro­lės spe­cia­lis­to dar­bo lai­mė­ji­mai daž­niau­siai lie­ka ne­pas­te­bė­ti – kai dėl tin­ka­mų spren­di­mų in­fek­ci­jų pro­trū­kiai tie­siog neį­vyks­ta.

CO­VID-19 pa­li­ko gi­lų pėd­sa­ką

Di­džiau­sias pro­fe­si­nis iš­ban­dy­mas Li­nai bu­vo CO­VID-19 pan­de­mi­ja. Dirb­da­ma Jur­bar­ko li­go­ni­nė­je ji su­si­dū­rė su si­tua­ci­ja, ku­ri tuo me­tu bu­vo ne­pa­žįs­ta­ma ir bau­gi­nan­ti. Ser­gant dar­buo­to­jams, te­ko pa­čiai grįž­ti prie pra­kti­nio dar­bo, pa­dė­ti pa­cien­tams.

„Tai bu­vo emo­ciš­kai itin sun­kus lai­ko­tar­pis – daug ne­tek­čių, net ko­le­gų ir ar­ti­mų­jų, izo­lia­ci­ja, pa­cien­tų vie­nat­vė.

Ypač skau­dūs bu­vo mo­men­tai, kai pa­cien­tai ne­sup­ras­da­vo, ko­dėl jų nie­kas ne­lan­ko“, – pri­si­me­na spe­cia­lis­tė.

Ši pa­tir­tis pa­li­ko gi­lų pėd­sa­ką ir, kaip pri­pa­žįs­ta Li­na, iš da­lies nu­lė­mė da­bar­ti­nį jos pro­fe­si­nį pa­si­rin­ki­mą – no­rą dirb­ti sri­ty­je, kur ga­li ana­li­zuo­ti, pla­nuo­ti, priim­ti spren­di­mus ir pri­si­dė­ti prie sau­gu­mo kū­ri­mo iš es­mės.

Ne­pai­sant at­sa­ko­my­bės, Li­na džiau­gia­si sa­vo dar­bu – ja­me nė­ra mo­no­to­ni­jos, nuo­lat su­tin­ka įdo­mių žmo­nių, o ke­lio­nės po re­gio­ną lei­džia at­ras­ti nau­jas vie­tas.

Ak­ty­vus lais­va­lai­kis

Nuo dar­bo Li­na il­si­si ak­ty­viai. Di­džiau­sias jos po­mė­gis – van­dens spor­tas ir gam­ta. Ry­tus pra­de­da bė­gi­mu su au­gin­ti­niu ang­lų ir ru­sų ska­li­ku Bak­su, po to – mau­dy­nės kar­je­re. Ir taip kas ry­tą. Lais­va­lai­kiu va­lan­dų va­lan­das plau­kio­ja irk­len­te Za­ra­sų kraš­te, spor­tuo­ja – plau­kio­ja, va­ži­nė­ja dvi­ra­čiu, čiuo­žia pa­čiū­žo­mis, už­sii­ma ly­gu­mų sli­di­nė­ji­mu, lan­ko „Can­goo Jumps“ tre­ni­ruo­tes, šo­ka Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kius. Taip pat kaip di­de­lė šu­nų my­lė­to­ja ak­ty­viai re­mia ir sa­va­no­riau­ja šu­nų prie­glau­do­je „Penk­ta ko­ja“.

„Ge­riau­sias poil­sis po dar­bo – spor­tas ir ju­de­sys“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Di­džiau­sias Li­nos sie­kis – sa­vo dar­bu pri­si­dė­ti prie ko­ky­biš­kų, sau­gių ir etiš­kų svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų kū­ri­mo. O vi­siems ji lin­ki pa­pras­tų, bet svar­bių da­ly­kų – ge­ros nuo­tai­kos, stip­rios svei­ka­tos ir ti­kė­ji­mo, kad vis­kas bus ge­rai.