Žmo­nėms rei­kia bend­rys­tės

Vie­ną ru­dens po­pie­tę į Viekš­na­liuo­se esan­čius mal­tie­čių Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo se­ne­lių na­mus iš­si­ruo­šė Tel­šių mies­to bend­ruo­me­nės ,,Ar­tu­mos švie­sa“ mo­te­rys. Su­si­ti­ki­mo džiaugs­mas bu­vo abi­pu­sis.

Mo­te­rys at­vy­ko su lauk­tu­vė­mis, bet se­ne­liams, nu­gai­rin­tiems va­sa­ros sau­lės, be­si­šyp­san­tiems pa­rau­du­siais žan­du­kais, rū­pė­jo ne vien sal­du­my­nai, o pa­ti bend­rys­tė su mie­lo­mis ,,Ar­tu­mos švie­sos“ mo­te­ri­mis, vi­sa­da sklei­džian­čio­mis ge­rą nuo­tai­ką. Tą kar­tą ne­bu­vo kon­cer­tų, už­te­ko bend­ro pa­bu­vi­mo prie vai­šių sta­lo ir pa­si­kal­bė­ji­mo, nes se­no­liai jau­tė­si la­bai jau­kiai, ma­ty­da­mi ne pir­mą kar­tą at­vyks­tan­čias vieš­nias.

Sup­ran­ta­ma, se­ne­lių na­mai – tai ne ta­vo pa­ties na­mai, kai ku­rie žmo­nės čia at­vyks­ta ne­trykš­da­mi di­de­li no­ru, iš­si­gan­dę, kaip su jais bus el­gia­ma­si, kas jų lau­kia. Bet Viekš­na­liuo­se di­džio­ji da­lis gy­ven­to­jų lie­ka ma­lo­niai nu­ste­bę, kai juos glo­bo­ja šau­nus ko­lek­ty­vas, va­do­vau­ja­mas di­rek­to­rės Jo­lan­tos Biels­kie­nės, vi­sa­da už­jau­čian­tis, iš­klau­san­tis. Se­ny­vo am­žiaus žmo­nės pri­tam­pa ir jau­čia­si rei­ka­lin­gi, su­si­ran­da drau­gų, kad leng­viau bū­tų su­tik­ti gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį.

O to­kių ap­si­lan­ky­mų, pa­bu­vi­mų no­ri­si, tad ,,Ar­tu­mos švie­sos“ mo­te­rys, ma­tan­čios, kad jų glo­bo­ja­mi se­no­liai mo­ka džiaug­tis kiek­vie­na smulk­me­na, lan­ko juos. Anot bend­ruo­me­nės mo­te­rų, jos grįž­ta na­mo tar­si pa­da­riu­sios ge­rą dar­bą, nors jis kai kam ga­li pa­si­ro­dy­ti ba­na­lo­kas. Su­ge­bė­ji­mas pra­skaid­rin­ti liū­de­sį yra di­de­lė do­va­na, ku­rią pa­jau­čia tik vie­ni­ši žmo­nės. O mums, svei­kes­niems ir jau­nes­niems, tai yra em­pa­ti­jos pa­mo­ka, at­si­ri­bo­ji­mas nuo pa­sau­lio nei­gia­mų emo­ci­jų, ku­rias ke­lia kas­die­ni­nis sku­bė­ji­mas ir nei­gia­mos in­for­ma­ci­jos gau­sa. Pa­bu­vu­sios su se­no­liais mo­te­rys dar ge­riau su­pran­ta, koks tra­pus gy­ve­ni­mas, kaip daž­nai jis švais­to­mas vel­tui.

Se­no­liai vi­sa­da iš­ly­di sa­vo ge­ra­da­res pra­šy­da­mi dar kar­tą at­vyk­ti. O taip ir bus, nes vi­siems žmo­nėms rei­kia bend­rys­tės.

Tel­šių mies­to bend­ruo­me­nės ,,Ar­tu­mos švie­sa“ na­rė Aud­ro­nė DA­MANS­KY­TĖ