Vieniems čia prasidėjo draugystė su folkloru, kitiems – ilgametė bičiulystė, o kai kam „Alksna“ tapo vieta, kurioje sutiko gyvenimo meilę. Į folkloro ansamblį kiekvienas atėjo savu keliu, tačiau pasiliko dėl panašių dalykų: dainų, bendrų kelionių, nuotykių ir žmonių, su kuriais gera būti. Per 40 metų kolektyvas išaugo į bendruomenę, kurioje susitinka skirtingos kartos, o pažintis su folkloru neretai virsta ilgamete gyvenimo dalimi.
Rytoj, lapkričio 7 dieną, 16 valandą, Mažeikių kultūros centre vyks „Alksnos“ 40-mečio jubiliejinė šventė. Didžiosios salės fojė bus atidaryta paroda „Pažink alksniškius“, o Pramogų salėje vyks koncertas, kuriame pasirodys dainų autorė ir atlikėja LIUCĖ bei folkloro ansamblis. Šventę pratęs etnobumso vakaronė, į kurią susiburs kolektyvai iš įvairių Lietuvos vietovių ir Londono.
Artėjant jubiliejui „Santarvė“ pasikalbėjo su ansamblio nariais ir vadovėmis Dainora Petrikiene bei Raimonda Česnauskiene. Jų pasakojimai atskleidžia ne vien ansamblio istoriją, bet ir tai, kuo jis tapo kiekvienam čia atėjusiam žmogui.
Istorija prasidėjo nuo jaunatviško entuziazmo
1986-ųjų rugsėjo 29 dieną į pirmąją repeticiją susirinko būsimojo folkloro ansamblio nariai. Jo įkūrimo iniciatorius buvo kraštotyrininkas ir mokytojas Algirdas Vilkas, į Mažeikius grįžęs po studijų Vilniaus universitete. Dar studijų metais jis buvo lankęs Vilniaus universiteto ir tuometinio Vilniaus dailės instituto folkloro ansamblius, todėl norėjo suburti bendraminčius ir gimtajame mieste. Pirmosios repeticijos vyko tuometiniuose Mažeikių moksleivių namuose, estetiniame skyriuje, įsikūrusiame prie „Ąžuolo“ prekybos centro. Prie iniciatyvos prisijungė ir į Mažeikius dirbti atvykę žmonės, jau turėję folkloro patirties. Iš pradžių vieni kitiems skambino, kvietė prisijungti, o netrukus susibūrė pirmasis kolektyvas.
„Mus subūrė jaunatviškas polėkis, lietuvybė. Buvome visi jauni, idealistai, pilni kūrybos, minčių. Tautiniai kostiumai dar nebuvo visiškai sukomplektuoti, todėl tuo metu dažniausiai vilkėdavome baltas palaidines, bet širdyje buvo tiek grožio“, – prisimena viena pirmųjų ansamblio narių D. Petrikienė.
Pirmosios draugystės išliko
Pirmaisiais metais reikėjo išmokti dainų, atrasti bendrą skambesį, vedančiuosius balsus, perprasti autentiško dainavimo ypatumus. Dalis narių buvo atvykę iš kitų Lietuvos regionų, todėl jiems teko pratintis prie žemaičių kalbos, papročių bei tradicijų. Repeticijos vykdavo du kartus per savaitę, o ilgainiui kolektyvas pakeitė ne vieną repeticijų vietą.
1987 m. ansamblio vadovo vairą perėmė Arnas Arlauskas. Kolektyvas vis dažniau buvo kviečiamas į vakarones, šeimų šventes, įvairius Mažeikių renginius. Tų pačių metų gruodį kraštotyros ataskaitiniame susirinkime įvyko pirmasis viešas koncertas, kuriame pasirodė visi 11 narių.
Per ilgus metus keitėsi ansamblio nariai, repertuaras ir pasirodymų vietos, tačiau dalis pirmųjų draugysčių išliko. Vieni pirmųjų bičiulių buvo Palangos folkloro kolektyvo žmonės. Iki šiol palaikomi ryšiai su kitais ansambliais, susitinkama šventėse, kartu dalyvaujama renginiuose.
„Nors kolektyvai yra atskiri, visi palaikome ryšį ir draugaujame. Kitaip nė neįsivaizduoju – esame nepaprastai gera bendruomenė“, – šypsojosi D. Petrikienė.
Kiekvienas turi savo istoriją
„Alksnos“ narių keliai į kolektyvą labai skirtingi. Vienus pakvietė draugai, bendradarbiai, sutuoktiniai. Kiti patys ieškojo vietos, kur galėtų dainuoti. Tačiau ne vienam pirmoji repeticija tapo pradžia ilgametei veiklai.
Jolanta ansamblyje – penkiolika metų. Ją pakvietė bendradarbė, o repeticijos tapo galimybe atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių. Daina kolektyve dainuoja 21 metus, jos vyras – dar ilgiau. Moteris pasakojo, kad atsakingas darbas kartais išvargina, todėl susitikimai su alksniškiais – atgaiva. „Darbe tokios bendrystės, kokią jaučiame čia, nerasi. Man „Alksna“ – tikra atgaiva dūšiai. Mėgstame dainas, džiaugiamės puikiu kolektyvu, kartu keliaujame, švenčiame įvairias progas. Kiekviena kelionė ar susibūrimas atneša savų nuotykių“, – pasakojo ji.
Ilgametė narė Gitana „Alksnoje“ – apie 30 metų su nedidele pertrauka. Į Mažeikius gyventi atvykusią moterį į kolektyvą pakvietė draugas. Nuo mokyklos laikų mėgusi sceną ji dabar dažnai imasi koncertų vedėjos vaidmens: „Niekas daugiau nedrįsta, tai tenka man.“
Kolektyvas – atgaiva sielai
Kai kuriems nariams folkloras buvo artimas dar vaikystėje. Adelė užaugo šeimoje, kurioje muzika buvo kasdienybės dalis – tėvai grojo, namuose skambėjo dainos. Į „Alksną“ ją atvedė per radiją išgirstas kvietimas. Šiandien moteris sako nebeįsivaizduojanti gyvenimo be folkloro. Janina ir Stanislava, kolektyve esančios apie 20 metų, taip pat atėjo ieškodamos atgaivos sielai. Žemaitiškos dainos joms primena vaikystę kaime, kur dainavimas buvo natūrali gyvenimo dalis.
Ramūnas ir Jūratė kolektyve dainuoja apie dešimt metų. Jūratė ansamblį susirado internete, o vyrą prisijungti paskatino ji pati. Vienas įsimintiniausių sutuoktinių prisiminimų – kelionė į Portugaliją, kur po dienos koncertų vakare laukdavo repeticijos, kartais užsitęsdavusios net iki ketvirtos ryto.
Prie kolektyvo prisijungė ir žmonių, kurie ieškojo naujos veiklos išėję į užtarnautą poilsį. Ansamblio vadovė D. Petrikienė Viliją prisijungti kvietė ne vienus metus, tačiau tik šiemet moteris atrado tam laiko. Ji groja kanklėmis. Regina prie „Alksnos“ taip pat prisijungė po to, kai išėjo užtarnauto poilsio.
Kai kurie nariai dar tik pradeda savo kelią. Neseniai prisijungusi Jūratė nuo mokyklos laikų dainavo chore, todėl norėjo rasti kolektyvą, kuriame galėtų tęsti šią veiklą, ir nuo pirmos dienos pasijuto laukiama.
Kolektyvas augo ir kūrė savo tradicijas
D. Petrikienė 2007 m. tapo ansamblio muzikinės dalies vadove – jai patikėta rūpintis repertuaru ir repeticijomis. Iki tol šiuo darbu rūpinosi Sonata ir Sigitas Šakiai, o choreografijos klausimais – Palmira Kučinskaitė. Toks pareigų pasiskirstymas leido užtikrinti darnų kolektyvo darbą.
Dainora ne tik rūpinosi dainomis, bet ir gilino savo žinias: vyko į šokių stovyklas, dalyvavo mokymuose, analizavo išmoktus šokius. Kolektyvas taip pat lankėsi tarptautiniame folkloro festivalyje „Baltica“ Vilniuje, koncertavo kituose Lietuvos miestuose.
„Alksna“ neapsiribojo vien pasirodymais – ilgainiui pati ėmėsi kurti ir puoselėti tradicijas. Pavyzdžiui, ansamblio narių iniciatyva pradėtos rengti Baltų vienybės dienos ir Rudens lygiadienio apeigos. Šios iniciatyvos – galimybė Mažeikių krašto žmonėms prisiliesti prie senųjų papročių.
Kolektyvo gyvenime svarbi vieta teko ir vaikams. 2008 m. kartu su suaugusiaisiais augę ir repeticijas lankę alksniškių vaikai susibūrė į atskirą folkloro ansamblį „Alksnioka“. Taip suaugusiųjų puoselėjamos tradicijos persikėlė į jaunesnę kartą, o vaikai tapo aktyviais folkloro veiklos dalyviais. Jų pastangos netruko sulaukti įvertinimo – 2010 metais Jonkelių varžytuvėse Kuliuose jaunieji šokėjai pelnė pagrindinį prizą.
Dainos, kuriose saugoma krašto atmintis
Folkloras „Alksnai“ – ne vien sceninis pasirodymas. Ansamblio nariai patys rinko savo krašto dainas, dalyvavo tautosakos ekspedicijose, lankėsi Krakiuose, Pikeliuose, Žemalėje, Renave, Židikuose ir kitose vietovėse. Susitikimai su senaisiais krašto dainininkais leido užrašyti jų dainas, ratelius ir pasakojimus, o surinkta medžiaga tapo svarbia kolektyvo repertuaro dalimi.
R. Česnauskienė sakė, kad būtent savosios dainos yra viena svarbiausių ansamblio išskirtinumo dalių. Repertuare daug kūrinių, kuriuos alksniškiai surado ir užrašė patys. Daugiausia dainuojama Mažeikių krašto, ypač žemaitiškų, dainų.
Jubiliejaus proga alksniškiai taip pat ketina atlikti keletą seniausių kūrinių. D. Petrikienė pastebėjo, kad išsaugoti ir perduoti senąsias dainas tampa vis svarbiau. Todėl šiandien ansamblio nariai jaučiasi atsakingi už šio paveldo tęstinumą.
„Dabar jau sunku atrasti, kas papasakotų. Tie žmonės, kurie galėtų tai padaryti, jau išėję. Mes esame būsimi dainų pateikėjai, dėl to didžiuojamės“, – sakė vadovė.
Kiekvienas žmogus čia svarbus
„Alksnoje“ susitinka skirtingų patirčių ir gebėjimų žmonės, tačiau kai kuriuos šis kolektyvas sujungė kur kas stipriau nei bendra veikla ar pomėgis folklorui. Čia užsimezgė ir gyvenimą pakeitusi pažintis.
Vytautas Ramanauskas – istorikas, ilgametis Mažeikių muziejaus darbuotojas, o jo žmona Raimonda Ramanauskienė – Muziejaus direktoriaus pavaduotoja, rinkinių kuratorė. Jųdviejų pažintis prasidėjo „Alksnoje“. Vytautas į ansamblį atėjo 1988 metais, pamatęs skelbimą, kviečiantį prisijungti naujus narius.
„Pamenu, atėjau per Valentino dieną ir pamačiau tokią vieną merginą, o su ta mergina jau 36 metus gyvenu kartu“, – šypsodamasis pasakojo Vytautas.
Susidomėjimas folkloru Vytautą atvedė į „Alksną“ dar prieš pasirodant skelbimui. Jis buvo įsigijęs Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ plokštelę. Klausydamasis jos pagalvojo, kad panašus kolektyvas galėtų veikti ir Mažeikiuose.
Karolina GUDAUSKAITĖ
Nuotr. Agnės Kaminskaitės ir iš Mažeikių kultūros centro archyvo
Loading ...
