Že­maitės gim­na­zi­jo­je – Ugnės Man­ga­ro­vaitės pa­ro­da apie ke­tur­kojų šyp­se­nas ir ant­rą šansą

Spa­lio 16 dieną Tel­šių Že­maitės gim­na­zi­jo­je ati­da­ry­ta abi­tu­rientės Ugnės Man­ga­ro­vaitės pir­mo­ji fo­tog­ra­fi­jos darbų pa­ro­da „Šyp­se­na ten, šyp­se­na čia“. Nors eks­po­zi­ci­ja gim­na­zi­jos ant­ra­me aukš­te vei­kia jau kurį laiką, pa­čiai au­to­rei vis dar at­ro­do, kad vis­kas vyks­ta kaip sap­ne: „Kiek­vieną kartą, kai praei­nu pro sa­vo pa­rodą, šir­dis su­spur­da taip, lyg ma­ty­čiau ją pirmą kartą.“ Šių kadrų he­ro­jai – „Tel­šių šu­niukų namų“ esa­mi ir buvę glo­bo­ti­niai. Šu­nys, ku­rie prieš fo­toa­pa­ra­to ob­jek­tyvą do­va­no­ja at­vi­ras emo­ci­jas, nors pa­tys daž­nai yra pa­tyrę ne­lengvų gy­ve­ni­mo iš­ban­dymų.

Dia­na PU­ZERĖ

Idė­ja, gi­mu­si iš mu­zi­kos ir no­ro pa­neig­ti ste­reo­ti­pus

Pa­ro­dos idė­ja pra­dėjo for­muo­tis dar va­sarą, kai abi­tu­rientų va­dovė­liai gulė­jo gi­liai stal­čiuo­se. Anglų kal­bos mo­ky­to­ja ir il­ga­metė „Tel­šių šu­niukų namų“ sa­va­norė Elė Ka­ka­naus­kienė pa­stebė­jo Ugnės aistrą fo­tog­ra­fi­jai: mer­gi­na su įsi­gy­tu fo­toa­pa­ra­tu be­veik ne­si­skyrė, rengė ke­tur­ko­jams fo­to­se­si­jas ir nuo­lat da­li­jo­si re­zul­ta­tais su prie­glau­dos bend­ra­žy­giais.

„Va­sarą ki­lo idė­ja tie­siog pa­gal grupės „Bip­lan“ dainą „Šyp­se­na čia, šyp­se­na ten“, – pri­si­me­na mo­ky­to­ja Elė. – Ugnės nuo­trau­ko­se bu­vo tiek daug nuo­šird­žių šu­niškų šyp­senų, ku­rių šian­dien rei­kia mums vi­siems.“

Mo­ky­to­jos tei­gi­mu, vi­suo­menė­je vis dar ga­ji nuo­sta­ta, kad prie­glau­da – tai tik liūd­na ir slo­gi vie­ta. Šia pa­ro­da norė­jo­si pa­ro­dy­ti ki­to­kią rea­lybę: iš ne­tin­kamų ar net bai­sių sąlygų paim­ti šu­nys čia at­si­gau­na, at­ran­da ra­mybę, vėl pra­de­da žais­ti, bend­rau­ti ir do­va­no­ti pla­čią šyp­seną.

Kai Ugnė pri­tarė su­ma­ny­mui, pra­si­dėjo or­ga­ni­za­ci­niai dar­bai. Prie jų pri­si­dėjo ir gim­na­zi­jos fo­tog­ra­fi­jos mo­ky­to­jas Aud­rius Sku­kaus­kas – ne­ma­to­mas he­ro­jus, ku­ris pro­fe­sio­na­liu žvilgs­niu per­žiūrė­jo, at­rin­ko, su­ma­ke­ta­vo nuo­trau­kas spau­dai ir pa­dėjo joms pa­siek­ti žiū­ro­vus. „Kaip že­mai­čiai mėgsta sa­ky­ti: kai ei­ni, tai ir nuei­ni“, – pa­si­ren­gi­mo etapą api­būdi­na E. Ka­ka­naus­kienė.

Prieš ob­jek­tyvą – tik­ru­mas be kau­kių

Pa­ro­dos au­torė Ugnė at­vi­rau­ja, kad eks­po­zi­ci­jai at­rink­ti kad­rai nėra vie­no ar dviejų mėne­sių dar­bas – tai vi­so, nors dar trum­po, jos fo­tog­ra­fi­jos ke­lio re­zul­ta­tas. Nors dvy­lik­to­je klasė­je lai­ko vi­suo­met trūksta, kūry­binė veik­la neatėmė jėgų iš mokslų: „Kai da­rai tai, kas ta­ve tie­siog ve­ža į prie­kį, išeik­vo­ji la­bai daug ener­gi­jos, ta­čiau jos gau­ni dar dau­giau.“
Ugnė ne­sle­pia, kad fik­suo­ti gyvū­nus jai yra kur kas ar­ti­miau nei žmo­nes.

„Gyvū­nai, prie­šin­gai nei žmonės, net prie­š ob­jek­tyvą ne­si­sle­pia po kaukė­mis. Kiek­vie­nas jų akelių spin­de­sys, au­sytės kryp­telė­ji­mas bei kiek­vie­na šyp­se­na yra ne­su­re­ži­suo­ti, tik­ri. Turbūt tas mūsų glo­bo­ti­nių tik­ru­mas ir yra prie­žas­tis, kodėl man taip sun­ku nuo jų ati­trauk­ti ob­jek­tyvą“, – pa­sa­ko­ja jau­no­ji fo­tog­rafė.

Būtent meilė gyvū­nams ir sa­va­no­rystė at­vedė Ugnę prie fo­tog­ra­fi­jos. Prieg­lau­da ta­po vie­ta, ku­rio­je ji iš­mo­ko mylė­ti ir su­pra­to sa­vo pa­šau­kimą – tap­ti bal­su tų, ku­rie pa­tys už sa­ve kalbė­ti ne­ga­li.

Kadrų is­to­ri­jos: nuo fo­te­liu­ko drau­go iki drąsaus Ša­ri­ko žings­nio

Kiek­vie­nas pa­ro­dos šuo tu­ri sa­vo is­to­riją. Ugnė su di­de­le ši­lu­ma pri­si­me­na Čiapsį – prie­glau­dos pa­žibą ir sa­vo pirmąją meilę, ku­ris jau iš­ke­lia­vo į dau­sas. Nors Čiap­sis pa­si­žymė­jo griež­tu cha­rak­te­riu ir kar­tais gąsdin­da­vo nau­jus sa­va­no­rius, mer­gi­na grei­tai ra­do ke­lią į jo širdį. Ypa­tin­gu pri­si­mi­ni­mu iš­li­ko tos 10–15 mi­nu­čių prie­š kiek­vieną budė­ji­mo pa­mainą, kai jie­du tie­siog sėdėda­vo ant fo­te­lio ir glaus­ty­da­vo­si.

Ta­čiau jaut­riau­siu pa­ro­dos dar­bu Ugnė įvar­di­ja ti­tu­linį kadrą. Tai vie­nin­telė nuo­trau­ka, ku­rio­je ne­ma­ty­ti šyp­se­nos, o pa­ti au­torė sto­vi ne už ob­jek­ty­vo, o prie­šais jį. Nuot­rau­ko­je ji už­fik­suo­ta kar­tu su Ša­ri­ku – šu­ni­mi, ku­ris dar tik mo­ko­si pa­si­tikė­ti žmo­gu­mi.

„Šio­je nuo­trau­ko­je už­fik­suo­tas ne tik be­ga­li­nis Ša­ri­ko no­ras pa­tir­ti, kas yra meilė, bet ir jo drąsa pa­si­rin­kus ei­ti šiuo sun­kiu, daug baimės ke­lian­čiu ke­liu – pa­si­tikė­ji­mo žmo­gu­mi link. Būtent dėl šios is­to­ri­jos ši nuo­trau­ka man ta­po pa­čia jaut­riau­sia“, – da­li­ja­si Ugnė.

Sa­va­no­rystė – ne pa­to­gu­mui, o pra­smei

Gim­na­zi­jos bend­ruo­menė pa­rodą su­ti­ko la­bai šil­tai. Ant­ro­jo aukš­to erdvė, kur mo­ki­niai mėgsta leis­ti laiką ant minkš­ta­suo­lių, ta­po sa­vo­tiš­ka ra­mybės ir ge­rų emo­ci­jų te­ra­pi­ja.

E. Ka­ka­naus­kienė pa­brėžia, kad tie­siog gy­ve­na va­do­vau­da­ma­si tuo, kas jai rūpi. Mo­ky­to­ja pri­si­me­na, kaip anks­čiau kar­tu su mo­ki­niais iš pre­ky­bos centrų ak­va­riumų pirk­da­vo kar­pius ir pa­leis­da­vo juos į Mas­čio ežerą. Da­bar ši ener­gi­ja ski­ria­ma be­glo­biams šu­nims.

„Vi­sa­da at­si­ran­da mo­ki­nių, ar­timų sielų, ku­rios kvėpuo­ja su ta­vi­mi to­mis pa­čio­mis idė­jo­mis ir už­si­de­gi­mu. Ta­čiau sa­va­no­rystė ne­taps ma­si­niu reiš­ki­niu. Masėms rei­kia val­gio, žai­dimų ir re­gi­nių. O sa­va­no­rys­tei rei­kia ty­laus dar­bo, ku­ris kei­čia kaž­kie­no gy­ve­ni­mus. Ji nėra pa­to­gi ar kom­for­tiš­ka, ji at­ne­ša ne­ri­mo, nu­si­vy­limų ne­tei­sy­be ar žmo­nių tam­su­mu. Sa­va­no­rystė atei­na pas tuos, ku­rie pa­ky­la iš pa­to­gaus gy­ve­ni­mo ir no­ri kaž­ko dau­giau“, – min­ti­mis da­li­ja­si Elė.

Pa­ro­da „Šyp­se­na ten, šyp­se­na čia“ pri­me­na pa­prastą, bet daž­nai pa­mirš­tamą tiesą: kar­tais už­ten­ka vie­nos šyp­se­nos, kad die­na nu­švistų ši­lu­ma. O pa­ro­dos au­torė Ugnė kvie­čia vi­sus ne­praei­ti pro šalį ir lin­ki svar­biau­sio – ne­pa­mirš­ti, kad tai, kas gy­ve­ni­me tik­riau­sia, pa­ma­ty­ti ga­li­me tik šir­di­mi.