So­dy­bo­je – ra­mybė ir erdvė po­mėgiams

Lau­ko So­do­je gy­ve­nan­ti Re­gi­na Re­mei­kienė veik­los sau ran­da nuo­lat – mez­ga, siu­va, pie­šia, fo­tog­ra­fuo­ja, de­ko­ruo­ja, puo­selė­ja sa­vo so­dy­bos ap­linką, au­gi­na gėles.
Be­ne mie­liau­sias mo­ters šird­žiai po­mėgis – mez­gi­mas. Ne­se­niai Lau­ko So­dos bib­lio­te­ko­je bu­vo ati­da­ry­ta Re­gi­nos mez­gi­nių pa­ro­da.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

Gy­ve­ni­mas kai­me

Tel­šiuo­se gi­mu­si ir au­gu­si Re­gi­na jau apie pen­kio­li­ka metų sa­vo na­mais va­di­na Lau­ko Sodą. Ka­dai­se kar­tu su jau am­ži­na­tilsį vy­ru čia įsi­gy­ta so­dy­ba iš pra­džių bu­vo šei­mos su­si­ti­kimų ir poil­sio vie­ta, ta­čiau bėgant me­tams nu­sprendė jo­je gy­ven­ti nuo­lat.

Re­gi­na džiau­gia­si gy­ve­ni­mu kai­me: daug erdvės, gry­nas oras, fi­zi­nis dar­bas, eko­lo­giš­kas mais­tas. Nors dar­bo so­dy­bo­je daug, ta­čiau mo­te­ris sa­ko tuo ne­si­skund­žian­ti – jai pa­tin­ka ak­ty­vus gy­ve­ni­mas.

Meilė rank­dar­biams – nuo mo­kyk­los laikų

Di­delę dalį sa­vo lais­va­lai­kio Re­gi­na ski­ria kūry­bai. Ji mez­ga, siu­va, pie­šia, fo­tog­ra­fuo­ja, de­ko­ruo­ja. Kar­tais net iš pa­žiū­ros pa­pras­ta med­žio ša­ka jos ran­ko­se tam­pa išs­kir­ti­ne de­ko­ra­ci­ja.

Po­lin­kis į rank­dar­bius ją ly­di nuo jau­nystės. Re­gi­nos ma­ma bu­vo siuvė­ja, na­muo­se turė­jo ir mez­gi­mo ma­šiną, tad siu­vi­mas ir mez­gi­mas mo­te­riai nuo ma­žens ne­bu­vo sve­ti­mi.

„Dar mo­kyk­los lai­kais pa­ti pa­si­siū­da­vau „kal­nie­riu­kus“ mo­kyk­li­nei uni­for­mai. Nu­si­pirk­da­vau med­žia­gos ir siū­da­vau. La­bai norė­jo­si puoš­tis“, – pri­si­me­na Re­gi­na.

Vėliau, su­kūru­si šeimą ir su­si­lau­ku­si vaikų, mo­te­ris dar la­biau įsit­raukė į mez­gimą. Norė­jo­si pa­puoš­ti ir sa­vo at­ža­las.

„La­bai mėgau ap­megz­ti med­žia­gos de­ta­les – tai ran­kovė­les, tai ko­kias ki­šenė­les pa­gra­žin­ti. La­bai mėgda­vau ir triu­šiukų kai­liu­ko de­ta­lių įterp­ti. Ei­da­vo vai­kai per Tel­šius – vi­si akių ne­nu­leis­da­vo“, – pa­sa­ko­ja Re­gi­na.

So­dybą puo­šia ir gėlės

Re­gi­na gy­ve­ni­me neap­si­ri­bo­ja vien rank­dar­biais. Ne­ma­žai dėme­sio ji ski­ria ir sa­vo so­dy­bos ap­lin­kai.

Mo­te­ris au­gi­na dau­gybę įvai­rių rūšių le­lijų, tu­ri ro­žių so­delį, puo­selė­ja ir ki­tus au­ga­lus. Tad šil­tuo­ju metų lai­ku veik­los čia ne­trūksta.

Re­gi­na tvir­ti­na mėgstan­ti fi­zinį darbą ir gy­ve­nimą ar­čiau gam­tos. Gam­ta ją ža­vi vi­sais metų lai­kais – kiek­vie­nas jų so­dy­bai su­tei­kia vis ki­tokį vaizdą. Būtent čia ji ran­da ra­mybę ir erdvę sa­vo po­mėgiams.

Pen­kio­li­ka metų dir­bo te­le­fo­nis­te

Di­delė Re­gi­nos gy­ve­ni­mo da­lis su­si­ju­si su se­nuo­ju Tel­šių pa­štu. Čia ji pen­kio­li­ka metų dir­bo te­le­fo­nis­te. Dir­bo mėgstamą darbą, todėl pri­si­mi­ni­mai pa­tys šil­čiau­si.

Tuo­met te­le­fo­no ry­šys, pa­sak Re­gi­nos, bu­vo vi­sai ki­toks nei šian­dien. Tel­šiuo­se veikė te­le­fo­no sto­tis, o norė­da­mas su­si­siek­ti su ki­tu mies­tu žmo­gus atei­da­vo į pa­štą skam­bin­ti.

„Žmonės už­sa­ky­da­vo skam­bu­čius į Vil­nių, Maskvą, Ke­me­rovą, Kauną ir kt. Vi­sa Lie­tu­va, vi­si kai­mai – vi­sur bu­vo pa­štai, te­le­fonų būdelės“, – anuo­metę dar­bo kas­die­nybę pri­si­me­na Re­gi­na.

Sa­va – Lau­ko So­do­je

Šian­dien Re­gi­na sa­ko Lau­ko So­do­je be­si­jau­čian­ti sa­va. Jai čia ge­ra gy­ven­ti – pa­tin­ka ra­mybė, gam­ta ir žmonės, ku­riuos per dau­gelį metų spėjo pa­žin­ti.