Šim­ta­me­čio Jo­no Sre­ba­lio gy­ve­ni­mas. Yra ko pa­si­mo­ky­ti

Va­sa­rio 18 die­ną šim­to me­tų su­lau­kęs tel­šiš­kis Jo­nas Sre­ba­lis – žmo­gus, ku­riam vi­sa­da pir­mo­je vie­to­je bu­vo dar­bas, tvar­ka ir at­sa­ko­my­bė. Kaip sa­ko duk­ra Dai­va Pras­pa­liaus­kie­nė, tė­tis vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo griež­tas, la­bai tvar­kin­gas ir be ga­lo darbš­tus.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Di­džią­ją lai­ko da­lį gar­baus am­žiaus se­no­lis lei­džia na­muo­se – svei­ka­tos jau ma­žiau, ypač pa­sta­rai­siais me­tais. Ta­čiau anks­čiau jis bu­vo itin ener­gin­gas, nuo­lat ju­dan­tis, vi­sa­da tu­rin­tis ką veik­ti žmo­gus. Il­gą lai­ką dir­bo Tel­šiuo­se, „Mas­čio“ fab­ri­ko che­mi­ka­lų san­dė­ly­je, kur pra­lei­do net 42 dar­bo me­tus. Be dar­bo, rū­pi­no­si ūkiu, au­gi­no gy­vu­lius, gy­ve­no pa­pras­tą, bet pra­smin­gą gy­ve­ni­mą. Kar­tu su žmo­na užau­gi­no du vai­kus – sū­nų ir duk­rą, o šian­dien džiau­gia­si ke­tu­riais anū­kais ir vie­nu proa­nū­kiu.

Jo­nas daž­niau­siai pri­si­me­na vai­kys­tę, ku­ri ne­bu­vo leng­va. Šei­mo­je au­go še­ši vai­kai, to­dėl dirb­ti te­ko nuo ma­žens – vos pen­ke­rių me­tų jis jau ga­nė žą­sis pas ūki­nin­ką. Anks­ty­vas dar­bas, at­sa­ko­my­bė ir kuk­lus gy­ve­ni­mas ta­po na­tū­ra­lia jo kas­die­ny­bės da­li­mi. Su­lau­kęs 28-erių, jis ve­dė sa­vo gy­ve­ni­mo drau­gę, ku­riai tuo me­tu bu­vo 20 me­tų. San­tuo­ko­je jie iš­gy­ve­no net 65 me­tus – nuė­jo il­gą, iš­ti­ki­my­bės ir bend­rys­tės ku­pi­ną gy­ve­ni­mo ke­lią.

Pak­laus­ta apie tė­ve­lio il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tį, duk­ra svars­tė, kad gal­būt tai nu­lė­mė nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas ir darbš­tu­mas. Jo­nas ne­rū­kė, re­tai sir­go, ne­de­juo­da­vo ir vi­sa­da mė­go dar­bą. So­das, ūkis, kas­die­niai dar­bai – vi­sa tai bu­vo jo gy­ve­ni­mo rit­mas. Jis bu­vo pe­dan­tiš­kas, tvar­ką ver­ti­no tiek dar­be, tiek bui­ty­je.

Šei­mo­je bu­vo griež­tas, reik­lus, bet tei­sin­gas tė­vas. Vai­kus mo­kė dirb­ti, bū­ti at­sa­kin­gus ir lai­ky­tis pa­rei­gų. Svar­biau­sios pa­mo­kos, ku­rias per­da­vė sa­vo vai­kams, – są­ži­nin­gu­mas, darbš­tu­mas ir at­sa­ko­my­bės jaus­mas.

Nors žo­džiais gal­būt ne vi­sa­da reiš­kė jaus­mus, ar­ti­mie­ji pui­kiai ži­no­jo, kad sun­kiais mo­men­tais jis vi­sa­da bus ša­lia ir pa­lai­kys. Bū­tent tai duk­rai ir yra bran­giau­sia kal­bant apie tė­tį – ty­lus, bet tvir­tas bu­vi­mas ša­lia ta­da, kai to la­biau­siai rei­kia.

Šim­to me­tų ju­bi­lie­jaus Jo­nas lau­kė net dve­jus me­tus. Gra­ži su­kak­tis bu­vo pa­mi­nė­ta ar­ti­mų­jų ra­te – su­si­rin­ko vi­sa šei­ma.

Kaip tei­gė duk­ra Dai­va, iš jos tė­čio gy­ve­ni­mo jau­no­ji kar­ta ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti pa­gar­bos vy­res­niems, at­sa­ko­my­bės už sa­vo žo­džius ir ge­bė­ji­mo pir­miau­sia pa­gal­vo­ti, o tik ta­da kal­bė­ti. Tai ver­ty­bės, ku­rios tvir­tai ly­dė­jo Jo­ną vi­są šimt­me­tį.