Pask­li­do­ji tar­ša – tarp di­džiau­sių van­dens tel­ki­nių už­ter­ši­mo prie­žas­čių

Vie­nas iš tri­jų ša­lies van­dens tel­ki­nių ne­pa­sie­kė ge­ros van­dens būk­lės pa­gal bend­ro azo­to kon­cent­ra­ci­jas, o ša­lies įsi­pa­rei­go­ji­mai dėl azo­to pa­te­ki­mo į Bal­ti­jos jū­rą pa­gal Hel­sin­kio kon­ven­ci­ją taip pat neį­vyk­dy­ti – azo­to tar­šos krū­vį rei­kia su­ma­žin­ti per pu­sę. Nors šių tiks­lų Lie­tu­vo­je sie­kia­ma jau il­giau nei 20 me­tų, si­tua­ci­ja iš es­mės ne­pa­ge­rė­jo, ro­do Ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ros su­rink­ti duo­me­nys.

Pag­rin­di­nis azo­to me­džia­gų pa­te­ki­mo šal­ti­nis – pa­skli­do­ji tar­ša dėl že­mės ūkio veik­los, ku­ri yra pa­grin­di­nis rea­lus tar­šos ma­ži­ni­mo šal­ti­nis. Pask­li­do­ji že­mės ūkio tar­ša vi­du­ti­niš­kai su­da­rė 74 pro­c. Lie­tu­vo­je su­si­da­riu­sio bend­ro azo­to tar­šos krū­vio į Bal­ti­jos jū­rą 2022–2024 m. lai­ko­tar­piu. Ats­ki­ruo­se upių ba­sei­nuo­se ji sie­kė net iki 85–90 pro­c. (Lie­lu­pės ma­žų­jų in­ta­kų, Mū­šos, Še­šu­pės, Ne­vė­žio, Bar­tu­vos upių ba­sei­nuo­se – vi­du­rio ir šiau­rės Lie­tu­vos der­lin­go­se ly­gu­mo­se). Ta­čiau upių ba­sei­nuo­se, kur ag­ra­ri­nė veik­la ma­žiau pa­pli­tu­si ar / ir nė­ra to­kia in­ten­sy­vi, pa­skli­do­ji tar­ša te­su­da­rė 30–40 pro­c. (Žei­me­nos, Mer­kio upių pa­ba­sei­niai).

Van­dens ko­ky­bės mo­de­lia­vi­mo duo­me­nys pa­tvir­ti­no, kad di­džiau­sios nit­ra­ti­nio azo­to (su­da­ro pa­grin­di­nę bend­ro azo­to da­lį) kon­cent­ra­ci­jos pa­vir­ši­nia­me į upes pa­ten­kan­čia­me van­dens nuo­tė­ky­je su­si­da­ro bū­tent in­ten­sy­vios au­ga­li­nin­kys­tės te­ri­to­ri­jo­se, esan­čio­se vi­du­rio ir šiau­rės Lie­tu­vo­je.

Kiek­vie­na ūki­nė veik­la su­ke­lia tam tik­rą tar­šą ar ki­to­kį nei­gia­mą po­vei­kį, o jo dy­dį nu­le­mia iš es­mės du veiks­niai – veik­los mas­tas, in­ten­sy­vu­mas ir tai­ko­mų pra­kti­kų tva­ru­mas (at­si­žvel­gi­mas į ap­lin­ko­sau­gi­nius as­pek­tus). Že­mės ūkis – ne išim­tis. Da­lis tar­šos su­si­da­ro vien dėl jos mas­to – kai ku­riuo­se upių ba­sei­nuo­se dėl pa­lan­kių gam­ti­nių są­ly­gų ūki­nin­ka­vi­mui yra be­veik vien in­ten­sy­vaus že­mės ūkio naud­me­nos. Tar­ša lin­ku­si aug­ti, jei­gu dau­gė­ja au­gi­na­mų grū­di­nių kul­tū­rų, ypač žie­mi­nių, plo­tai, jei­gu gau­sė­ja aria­mos že­mės ir ma­žė­ja pie­vų ar ga­nyk­lų, nes šių kul­tū­rų au­gi­ni­mas su­si­jęs su trą­šų nau­do­ji­mu (da­lis azo­to iš­si­plau­na į ap­lin­ką). Jei­gu trę­šia­ma gau­siau, ne­gu rei­kia au­ga­lams, iš­si­plau­ti ga­li ypač gau­sus kie­kis azo­to. 2020–2025 m. lai­ko­tar­piu kaip tik ste­bė­tas ari­mų ir grū­di­nių kul­tū­rų plo­tų au­gi­mas (vi­du­ti­niš­kai jų plo­tai su­da­rė > 50 pro­c. dek­la­ruo­tos že­mės), o ga­nyk­lų ir pie­vų – ma­žė­jo.

Že­mės ūkio sek­to­riu­je yra tei­gia­mų po­ky­čių

Iki 2023 m. van­dens tel­ki­nių tar­ša azo­to jun­gi­niais in­ten­sy­vios žem­dir­bys­tės te­ri­to­ri­jo­se au­go, men­kas ap­lin­ko­sau­gos prie­mo­nių tai­ky­mas lė­mė di­dė­jan­čias tar­šos ap­kro­vas. Ne­pai­sant to, nuo 2023 me­tų at­si­ra­do ir po­zi­ty­vių ženk­lų. 2023–2027 m. ES pa­ra­ma Lie­tu­vos ūki­nin­kams pa­gal Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros pro­gra­mą pa­si­pil­dė nau­jo­mis re­mia­mo­mis ga­na efek­ty­vio­mis tar­šą ma­ži­nan­čio­mis ag­ro-ap­lin­ko­sau­gi­nė­mis veik­lo­mis, ku­rios ta­po la­bai po­pu­lia­rios (nea­ri­mi­nė žem­dir­bys­tė, au­ga­lų sė­jo­mai­nos ir tar­pi­niai pa­sė­liai), ir bend­ras to­kių prie­mo­nių plo­tas išau­go be­veik 9 kar­tus. Dėl pa­skli­da­jai tar­šai bū­din­gos gam­ti­nės iner­ci­jos šie tei­gia­mi po­ky­čiai ne­spė­jo taip stip­riai at­si­skleis­ti tar­šos krū­viuo­se, to­dėl, jei­gu stip­riau ne­pa­si­reikš­tų ki­ti tar­šą di­di­nan­tys veiks­niai, atei­ty­je tar­ša ga­lė­tų la­biau su­ma­žė­ti.

Vis dėl­to 2020–2025 m. ES įvy­ko ir ne­ma­žai ap­lin­kai ne­pa­lan­kių tei­si­nių pa­leng­vi­ni­mų ūki­nin­kams, dau­giau­siai švel­ni­nant trę­ši­mo rei­ka­la­vi­mus, to­dėl ga­li­mas tei­gia­mas tar­šos ma­žė­ji­mo efek­tas ga­li la­bai su­ma­žė­ti ar­ba net ap­skri­tai lik­ti ne­pas­te­bi­mas. Pa­dė­tį sun­ki­na ir Lie­tu­vos neap­len­kian­tys kli­ma­to po­ky­čiai – ky­lant tem­pe­ra­tū­rai spar­čiau mi­ne­ra­li­zuo­ja­si or­ga­ni­ka, au­ga van­de­nin­gu­mas žie­mą, dir­va vis daž­niau neį­šą­la ir ne­pa­si­den­gia snie­gu – dir­va tam­pa at­vi­ra azo­to iš­plo­vi­mui su „skys­tais“ kri­tu­liais. Dėl to azo­to iš­plo­va am­žiaus vi­du­ry­je po­ten­cia­liai ga­li pa­di­dė­ti penk­ta­da­liu, o am­žiaus ga­le – dau­giau nei dviem treč­da­liais. Ati­tin­ka­mai ga­li rei­kė­ti pa­pil­do­mų prie­mo­nių azo­to iš­si­plo­vi­mams ma­žin­ti kom­pen­suo­jant ir kli­ma­to kai­tos efek­tą.

Daugiau apie pa­skli­dą­ją tar­šą ir ki­tas van­de­nų tar­šos pro­ble­mas ga­li­ma sužinoti 2025 m. gruo­džio 23 d. Ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ros vie­ši­na­mo­je ata­skai­to­je „Van­de­nų tar­ša ir ją lė­mę veiks­niai 2020–2025 m. lai­ko­tar­piu“, ku­ri pa­reng­ta kaip Van­den­sau­gos pro­ble­mų ap­žval­gos da­lis.