Roges ruošk vasarą, o ratus – žiemą, – taip byloja senolių išmintis. Ką daryti, jeigu tokiems pasiruošimo darbams trūksta pinigų? Sunku pasakyti, kaip ateinantį šildymo sezoną ištvers kaimiškose vietovėse esančios biudžetinės įstaigos, mat daugelyje jų šildymo sistemos susidėvėjusios, o katilai – kiauri. „Tam, kad be širdies skausmo pradėtume šildymo sezoną kaime esančiose įstaigose, į jų šilumos ūkį reikia investuoti apie 500 tūkst. Lt, – „Telšių ŽINIOMS“ sakė Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Petras Kuizinas, – tačiau biudžete yra numatyti vos 30 tūkst. Lt, o ir tie – tikslinė dotacija Pavandenės mokyklai, kuriai už juos bus perkamas naujas katilas.“
Anot Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojo P. Kuizino, daugelyje rajono įstaigų šildymo katilai buvo keisti prieš gerą dešimtmetį, tad šiandien jų būklė yra labai prasta. „Blogiausia situacija yra su Luokės, Pavandenės, Eigirdžių ir Žarėnų mokyklų katilais, kurie šiandien yra praktiškai kiauri, – pasakojo vicemeras. – Iki šildymo sezono laiko liko ne itin daug, o pinigų biudžete išspręsti bent šių, galima sakyti, karščiausių taškų problemai, nėra. Taip pat išnaudoti visi Savivaldybės skolinimosi limitai. Rizikuoti ir nieko nedaryti galima, tačiau taip rizikuojame sulaukti dar didesnių problemų, kurias, užklupus šalčiams, spręsti bus ne tik per vėlu, bet ir keletą kartų brangiau.“
Anot vicemero, šiandien kartu su Telšių rajono savivaldybės administracijos vadovais bandoma ieškoti šių problemų sprendimo būdų. Vienas iš jų – pirkti šildymo paslaugą. „Kartu su Savivaldybės administracijos direktoriumi lankėmės Kelmės ir Mažeikių rajonuose, kurie yra nuėję visiškai kitu keliu nei mes: perka šildymo paslaugą, t. y. moka tik už pagamintą šilumą“, – pasakojo P. Kuizinas. Šilumos tiekėjui išnuomojami kaimiškose vietovėse esančių įstaigų šilumos ūkiai dešimčiai metų, o sutartyse numatoma, kad, pasibaigus sutarties laikotarpiui, visas šilumos ūkis Savivaldybei perduodamas už 1 Lt. Be to, anot vicemero, sutarties sąlygose kaimyninių rajonų savivaldybės yra įrašiusios keletą naudingų punktų.
Vienas iš jų: pats operatorius ne tik investuoja į šildymo katilus, bet ir prižiūri visą šildymo sistemą. Esą, šis punktas yra svarbus, nes operatorius dažniausiai nėra suinteresuotas gera šildymo sistemų būkle – mat kuo ji prastesnė, tuo daugiau reikia pagaminti šilumos, o kuo daugiau pagaminama šilumos, tuo didesnis pelnas. Sutartyse reikėtų numatyti ir tai, kad kūrenti naudojamas biokuras būtų perkamas ne iš kur kitur, bet iš vietos verslininkų: taip būtų ne tik remiamas vietos verslas, bet ir pinigai paliekami suktis rajono biudžete.
Vicemero nuomone, įgyvendinus šią mintį (pirkti šildymo paslaugą), nuo Savivaldybės pečių nukristų ne tik investicijų į kaimiškose vietovėse esančių įstaigų šilumos ūkį klausimas, bet ir įstaigų vadovai nusikratytų didele našta – rūpintis šildymu.
„Nesakau, kad viskas būtent taip ir bus, – teigė Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas P. Kuizinas. – Tačiau tai vienas iš galimų variantų. Šiandien esame davę užduotis Savivaldybės administracijos specialistams, kad apskaičiuotų, kiek mums patiems eksploatuojant katilines kainuoja pagaminti 1 kWh. Ir jei pasirodys taip, kad už tokią pat kainą galima nupirkti paslaugą, ši mintis gali tapti visai reali.“
Anot vicemero, šie klausimai, problemos ir galimi jų sprendimo būdai bus pristatyti per rugpjūčio mėnesį vyksiantį Telšių rajono savivaldybės tarybos kolegijos posėdį.