Roma Žilinskienė: „Didesnės apimties žanrams neturiu kantrybės“

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka praėjusių metų pabaigoje surengė kūrybiškiausios anotacijos konkursą „Pasaulis mano knygų lentynoje“. Beveik du mėnesius skaitytojai siuntė mėgstamiausių, gilų įspūdį palikusių knygų pristatymus.

Iš suaugusiųjų ir jaunųjų skaitytojų sulaukta per 130 darbų, parašytų įvairiomis formomis.

Šiemet paaiškėjo, kad aukšto komisijos įvertinimo sulaukė keturi dalyviai, tarp jų – mažeikiškė Roma Žilinskienė, pasirašiusi Elenos Valiukaitės slapyvardžiu. Ji šiam konkursui pristatė Zitos Mažeikaitės knygos „Tenoriu būti: eilėraščiai“ anotaciją.

Su prozininke, publiciste, 2001 m. Šatrijos Raganos premijos laureate, šiuo metu dirbančia Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kalbėjomės apie kūrybą, leidybą ir konkursus.

 – Norėčiau, kad pradėtume nuo pirmo konkurso, pirmos pergalės. Dar mokykloje. Ką tada jautėte, ką tai lėmė?

– Pirmasis konkursas, kuriame dalyvavau, buvo mokykliniais metais, tuomet jis vadinosi jaunųjų literatų konkursas, bene trečiasis, ir laimėjau tada trečiąją vietą. Pati, deja, dėl ligos jame nedalyvavau. Raštą parvežė.

Tuose konkursuose dalyvaudavo originalius kūrinius rašantys mokiniai (nebuvo vertimų, tiriamųjų, tautosakos darbų).

Bendraklasiai tikėjo, kad aš tapsiu rašytoja, bet aš, kaip matote, negaliu atsikratyti pedagoginio darbo. Studijų metais beveik nieko nerašiau, prie kūrybos sugrįžau jau Mažeikiuose.

– Ar daug po to konkursų būta? Kas skatina juose dalyvauti?

– Visų net neatsimenu. Gal ryškesnis – kultūros ir švietimo darbuotojų bei Vieno apsakymo konkursas Anykščiuose (čia dalyvavo rašytojai profesionalai, ir aš laimėjau trečią vietą), vaikams vieno apsakymo konkurse. Dar keliuose, bet neatsimenu pavadinimų.

Sėkmė lydėjo esė „Pasakojimai apie gimtąją kalbą“ (suaugusiųjų grupėje), kuri buvo išspausdinta „Gimtojoje kalboje“. Po publikacijos sulaukiau profesorės Giedrės Čepaitienės, kilusios iš Suvalkijos, skambučio, nes rašiau apie savąją tarmę, kuri kai kam atrodo niekuo nesiskirianti nuo bendrinės kalbos.

Dabartinis kūrybiškiausios anotacijos konkursas „Pasaulis mano knygų lentynoje“, kurį organizuoja Vilniaus Martyno Mažvydo nacionalinė biblioteka, yra šeštas. Esu jį laimėjusi ir prieš porą ar trejetą metų, tada rašiau anotaciją Romualdo Granausko novelių romanui „Trys vienatvės“. Visiems mažeikiškiams siūlau jį perskaityti.

Kodėl aš dalyvauju? Galima įsivertinti save tarp kitų. Anksčiau literatams buvo daugiau galimybių. Dabar renkuosi tokius, kur gali dalyvauti ir suaugusieji. Pagalvoju: siūlau rašyti mokiniams, o aš, mokytoja, ragindama kitus, turiu ir pati išmėginti ar įrodyti – sugebu ar ne. Šiemet pasirinkau slapyvardį, kad atiduodantieji už mane balsą (galima buvo balsuoti už komisijos išrinktus tekstus) nežinotų mano pavardės.

– Priminkite, kiek Jūsų prozos kūrinių yra išleista atskirais leidiniais, almanachuose, publikuota periodikoje?

– Esu išleidusi poblokadiniu metu apsakymų rinkinį „Turėt vaikystės šulinį“ (1993), atskiri apsakymai publikuoti „Aitvare“ (jau nebeleidžiamas vaikų laikraštis), buvusiam „Valstietyje“, „Lietuvos jūreivyje“, Kultūros almanache „Viržių vasara“, Kaimo rašytojų sąjungos almanache, Mažeikių rajono literatų kūrybos almanache „Gyva oda“.

Visko neatsimenu, nes faktų neužsirašinėju.

– Ar kada skaičiavote, kiek Jūsų mokinių laimėjo literatų ir kitus, su filologija, kūryba susijusius konkursus? Jei neskaičiavote, kas iš jų labiausiai įsiminė?

– Įvairiuose kūrybiniuose konkursuose yra dalyvavę ir laimėtojais tapę daugiau kaip 40 mokinių. Atidžiai nei neskaičiavau, nei registravau, bet ne visai mažai.

Žinoma, buvo atvejų, kai tas pats mokinys dvejus ar trejus metus iš eilės laimėdavo Jaunųjų filologų ar gamtininkų konkursuose (buvo Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras). Kai kurių pavardės net po keliolikos metų neišdilo iš atminties. Yra buvę taip, kad laikas spaudė, ir mes su trimis mokiniais susirašinėjome, aiškinomės, taisėme… iki pusės dvyliktos. Niekaip negalėjau nuvyti miegoti. Tada dar ne telefonais, pokalbis vyko elektroniniu paštu.

Visada skatindavau mokinius rašyti ir dalyvauti ir rajono, ir regioniniuose, ir respublikiniuose konkursuose. Siūlau pradėti nuo savo giminės istorijos, žmonių pasakojimų, vaikystės žaidimų – savo pažįstamos aplinkos, įspūdžių ir patirties. Žinoma, tais atvejais, kai nurodyta konkreti tema, šitie patarimai netinka: pavyzdžiui, V. Mykolaičio-Putino muziejaus organizuojamuose V. Mykolaičio-Putino kūrybos temomis, Taikos vėliavos komiteto ar Sedos gimnazijos konkursai Vytauto Mačernio poezijos motyvais ir pan.

Ne viskas baigiasi laimėjimais, nes ypač dabartiniai vaikai nelabai turi kantrybės. O rašymas – tai gana ilgas procesas.

– Kaip pasirinkote kūrinį šiam anotacijos konkursui?

– Pasirinkau savo buvusios bendraklasės, poetės, vertėjos Zitos Mažeikaitės (Sajienės) poezijos knygą. Kai buvo išleistas trečias jos rinkinys „Tenoriu būti“ (2009), autorė kitais metais tapo kasmetinio „Poezijos pavasario“ laureate.

Rinkausi ne dėl to, kad tai laureatės kūryba. Kai nusipirkau knygą, man pasirodė eilėraščiai neįmantrūs, labai artimi kaimo papročių priminimu. O vienas knygos skyrius „lik sveika, žalioji duonele…“ nukėlė į mokyklinius metus ir priminė autorės literatų susirinkime skaitytą prozos vaizdelį. Man atrodo, kad ir pavadinimas buvo toks pat. Gal ir ne… Juk tiek vandens nunešė ir Šešupės vaga nuo tada, kai ant jos kranto gyvenome mes internate Marijampolėje (tada – Kapsukas), ir Vilniaus, ir viso pasaulio upės… Jos nunešė ir didelę dalį atminties.

– Kas skatina Jus rašyti? Ir kodėl dažniausiai „mažąją“ prozą?

– Nežinau, kada pajutau norą rašyti. Turbūt šeštoje ar septintoje klasėje. Kodėl taip būna – vargu, ar yra tikslus atsakymas. Pradėjau, kaip įprasta – eilėraščiais. Nors proza mane traukė visada.  Pradžia buvo miniatiūros. Po ano literatų konkurso buvo žurnale mokytojams straipsnis apie kūrybinį rašymą remiantis mano tekstais.

Vėliau perėjau prie apsakymų, kuriuos vadinu publicistiniais. Bet didesnės apimties žanrams neturiu kantrybės ir, jeigu dar spėsiu ką parašyti, tai tik trumpesnius tekstus.

Iš turimų tekstų galiu surinkti normalios apimties bent dvi knygeles, bet kai paskaitau, daug kas atrodo pasenę, nes pasikeitė aplinkybės, gyvenimo būdas.

Ar daug kas šiandien įsivaizduoja, kad gyveno tik su laidiniais telefonais, bijojo palikti automobilį gatvėje, naktį lydėjo vaikus į traukinį su nemenku nešuliu? Kai gretimame name iki pusiaunakčių skambėdavo šermenų giesmės, kai mamos iš kiemo vos prisišaukdavo vaikus…

Audronė MALŪKIENĖ

Nuotr. iš asmeninio archyvo