50 me­tų lai­min­gos san­tuo­kos pa­slap­tis: pa­gar­ba ir su­ta­ri­mas

50 me­tų kar­tu! To­kia il­ga­me­te san­tuo­kos pa­tir­ti­mi ga­li pa­si­gir­ti tel­šiš­kiai Van­da ir Jo­nas Za­vec­kiai. Su­tuok­ti­niai tei­gia, kad me­tai kar­tu pra­bė­go grei­tai, o šian­dien la­biau­siai džiu­gi­na tai, kad tu­ri vie­nas ki­tą, vaikus ir gau­sų bū­rį anū­kų.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Po­nia Van­da yra ki­lu­si iš Tryš­kių se­niū­ni­jos Ubiš­kės mies­te­lio, jos su­tuok­ti­nis Jo­nas – iš ne­to­lie­se esan­čio Pa­vir­vy­čio kai­mo. Nors nuo su­tuok­ti­nių su­si­pa­ži­ni­mo die­nos praė­jo jau daug me­tų, abu pui­kiai pri­si­me­na tą jaus­mą, pa­tir­tą pa­ma­čius vie­nas ki­tą.

„Su­si­ti­ko­me per Nau­jų­jų me­tų šven­tę. Pa­ma­čiau ją, iš kar­to kri­to į akį, ir dau­giau ne­si­sky­rė­me. Po me­tų drau­gys­tės nu­spren­dė­me su­si­tuok­ti“, – pa­sa­ko­jo J. Za­vec­kis.
Su­tuok­ti­niai žie­dus su­mai­nė 1973 me­tų bir­že­lio 15-ąją. San­tuo­ka įre­gist­ruo­ta baž­ny­čio­je ir Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je.

V. ir J. Za­vec­kiai užau­gi­no du sū­nus ir duk­rą. Vy­res­nė­lis Arū­nas gy­ve­na Lie­tu­vo­je, dir­ba tei­si­nin­ku. Sū­nus Rai­mun­das jau ne vie­ne­rius me­tus su šei­ma įsi­tvir­ti­nęs Ai­ri­jo­je, dir­ba šei­mos gy­dy­to­ju. Duk­ra Ja­ni­na, bai­gu­si is­to­ri­jos stu­di­jas, iš­vy­ko gy­ven­ti į Ame­ri­ką. Šiuo me­tu ji grį­žu­si į Lie­tu­vą, dir­ba kul­tū­ros sri­ty­je.

„Vai­kai bu­vo ga­būs, tiek dar­že­ly­je be jų nie­ko ne­vy­ko, tiek ir mo­kyk­lo­je. Jie bu­vo ne tik veik­lūs, bet ir ge­rai mo­kė­si. Vi­si trys bai­gė mo­kyk­lą su auk­so me­da­liais, vi­si stu­di­ja­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­te“, – džiau­gė­si J. Za­vec­kis.

Jam ant­ri­no ir žmo­na, teig­da­ma, kad vai­kų ska­tin­ti ir liep­ti mo­ky­tis ne­rei­kė­jo, jie pa­tys to no­rė­jo.

„Aš vi­sa­da sa­kiau, kad be moks­lo nie­ko ge­ro ne­bus. To griež­tu­mo šei­mo­je kaž­kiek bu­vo, vai­kai tu­ri ži­no­ti ri­bas, bet jo­kių at­si­kal­bi­nė­ji­mų iš vai­kų ne­te­ko gir­dė­ti. Nes­pė­da­vau vai­kams ne­šti nau­jų kny­gų. Vi­si trys skai­tė, vis­kuo do­mė­jo­si, net pa­slap­čia kny­gas skai­ty­da­vo. Taip pat ir dar­bo ne­bi­jo­jo. Mums tė­vai pa­dė­jo, ta­čiau nie­ko ne­da­vė. Taip pat ir mes vai­kams pa­dė­jo­me, iš­lei­do­me į moks­lus, ta­čiau nie­ko ant lėkš­tu­tės ne­pa­dė­jo­me. Sū­nūs stu­di­juo­da­mi dir­bo. Taip pat ir mū­sų vai­kai sa­vo at­ža­las mo­ko dar­bo, per va­sa­ras jau­nuo­liai dir­ba“, – pa­sa­ko­jo po­nia Van­da.

V. ir A. Za­vec­kiai tu­ri de­šimt anū­kų, ku­rie kaip ir vai­kai, jų džiaugs­mas ir pa­si­di­džia­vi­mas.

V. Za­vec­kie­nė dir­bo Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo sky­riu­je bu­hal­te­re, o jos vy­ras di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį dir­bo vai­ruo­to­ju įmo­nė­je.

„Dau­giau­siai va­ži­nė­jau įmo­nės va­do­vus. Tu­riu še­šias­de­šim­ties me­tų vai­ruo­to­jo šta­žą. Pra­su­kau ne vie­ną mi­li­jo­ną ki­lo­met­rų. Ir da­bar te­be­vai­ruo­ju“, – pa­sa­ko­jo gu­vus sen­jo­ras.
Su­tuok­ti­niai ne­ga­li at­si­ste­bė­ti, kaip grei­tai pra­bė­go kar­tu pra­leis­ti 50 me­tų. Juos V ir J. Za­vec­kiai tei­gia lei­dę links­mai, pra­smin­gai.

„Grei­tai pra­lė­kė tas lai­kas, ro­dos, kad tik va­kar tos mū­sų ves­tu­vės bu­vo. Ki­tais me­tais jau mū­sų 25-erių me­tų anū­kė tuok­sis, tai juo­kais kar­tais gal­vo­ja­me, ką mes čia be­vei­kia­me <…>. Gy­ve­ni­mas bu­vo links­mas, da­bar liūd­niau. Se­niau švęs­da­vo­me gim­ta­die­nius, var­da­die­nius, krikš­ty­nas. Su­si­tik­da­vo­me su kai­my­nais, pa­dai­nuo­da­vo­me, pa­šok­da­vo­me. Mes daž­nai bu­vo­me krikš­to tė­vai, esa­me daug vai­kų pa­krikš­ti­ję. Ge­rai su­ta­rė­me su vi­sais, jo­kių pik­tu­mų ne­bu­vo. Ne­ži­nau, kaip da­bar jau­ni­mas gy­ve­na. At­ro­do, kad vi­si su­sve­ti­mė­ję, te­le­fo­nai įdo­miau už bend­ra­vi­mą su ki­tais. Man vi­sų jų gai­la. Pa­tys sa­vo ver­ty­bes sten­gia­mės iš­sau­go­ti. Vi­sa­da lau­kia­me, ka­da vi­sa dar­ni šei­ma su­sė­si­me prie bend­ro sta­lo. Gai­la tik, kad mū­sų bu­te­lis ma­žas, sun­kiai tel­pa­me vi­si. Daž­niau ten­ka su­si­tik­ti pas vai­kų na­muo­se“ – kal­bė­jo tel­šiš­kė.

Pap­ra­šy­ti pa­si­da­ly­ti sa­vo lai­min­gos san­tuo­kos pa­slap­ti­mi su­tuok­ti­niai vien­bal­siai at­sa­kė, kad svar­biau­sia šei­mo­je yra su­ta­ri­mas.

„Jo­kių tai­syk­lių ne­si­lai­kė­me. Tie­siog ge­rai su­ta­rė­me, vai­kai ir­gi bu­vo ge­ri. Aiš­ku, na­mų be dū­mų ne­bū­na. Bū­da­vo, iš­si­skir­da­vo nuo­mo­nės, ta­čiau vi­sa­da sten­gėmės su­tar­ti“, – kal­bė­jo su­tuok­ti­niai.

Po­nas Jo­nas dar pa­žy­mė­jo, kad jam gy­ve­ni­me ypa­tin­gai pa­si­se­kė – tu­ri ste­buk­lin­gą žmo­ną ir ste­buk­lin­gus vai­kus.

Auk­si­nių ves­tu­vių me­ti­nių pro­ga V. ir J. Za­vec­kiai san­tuo­kos įža­dus at­nau­ji­no Tel­šių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čio­je, ku­rio­je prieš pen­kias­de­šimt me­tų su­si­tuo­kė.