90-me­tį pa­si­tin­kan­tis K.Va­lan­čaus­kas. Šilti prisiminimai, graži dabartis

Il­ga­me­tis anuo­me­ti­nės Tel­šių 5-osios (da­bar – „Džiu­go“ gim­na­zi­jos) vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Ka­zi­mie­ras Va­lan­čaus­kas bir­že­lio 17 die­ną pa­si­tiks gar­bin­gą 90 me­tų ju­bi­lie­jų.

Šios gra­žios šven­tės iš­va­ka­rė­se „Tel­šių ŽI­NIOS“ kal­bi­no su­kak­tu­vi­nin­ką. Paš­ne­ke­sys su­ko­si apie dar­bo me­tus, tė­vus, šei­mą ir jo svei­ka­tos šal­ti­nį – so­dą, ku­ria­me Ka­zi­mie­ro darbš­čių ran­kų išau­gin­tų gė­ry­bių už­ten­ka vi­siems ar­ti­mie­siems.

Šian­dien žvelg­da­mas į pra­bė­gu­sį lai­ką de­vy­nias­de­šimt­me­tis ti­ki­na, jog gy­ve­ni­me vi­sa­da va­do­va­vo­si to­kiais prin­ci­pais: Ma­ty­ti, My­lė­ti, Gir­dė­ti, Ti­kė­ti… Nie­ka­da ne­pa­mirš­da­vo J. V. Gė­tės sen­ten­ci­jos: „El­kis su žmo­nė­mis taip, lyg jie bū­tų to­kie, ko­kie tu­ri bū­ti, ir pa­dėk jiems tap­ti to­kiems, ko­kie jie ga­li bū­ti. Būk reik­lus, bet pa­sa­kyk taip, kad ne­pa­kirp­tum spar­nų.“

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pe­da­go­gi­nis ke­lias

K. Va­lan­čaus­kas gi­mė Ru­bi­kų kai­me, Ma­žei­kių ap­skri­ty­je, Se­dos vals­čiu­je. Bai­gė Ru­bi­kų pra­di­nę mo­kyk­lą, vė­liau – Se­dos vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. 1953-ųjų va­sa­rą bai­gė mo­ky­to­jų kur­sus ir ru­de­nį pra­dė­jo dirb­ti mo­ky­to­ju Rau­do­nių sep­tyn­me­tė­je mo­kyk­lo­je, o vė­liau – di­rek­to­riu­mi. Po po­ros me­tų įsto­jo į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą.

1956 m. Ka­zi­mie­ras ve­dė bend­rak­la­sę Ade­lę Maž­ri­mai­tę, gam­tos-geog­ra­fi­jos mo­ky­to­ją, ir 1957 me­tais pra­dė­jo abu dirb­ti Bars­ty­čių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. 1960 m. bu­vo pa­skir­tas Bars­ty­čių vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju.

Vė­liau Ka­zi­mie­ras bu­vo pa­skir­tas Var­nių va­ka­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi, o 1974 m. pra­dė­jo dirb­ti nau­jai pa­sta­ty­to­je Tel­šių 5-oje vi­du­ri­nėje mo­kyk­lo­je di­rek­to­riu­mi.
„Pen­kių kor­pu­sų mo­kyk­lą pa­sta­tė la­bai grei­tai – per vie­ne­rius me­tus. Tuo laik­me­čiu to­kia grei­ta sta­ty­ba bu­vo la­bai re­ta. Dar­bi­nin­kai bu­vo są­ži­nin­gi. Pra­dė­jau dar­bus nau­jo­je mo­kyk­lo­je, kur bu­vo tik še­šios spin­tos, suo­lai, sta­lai ir jo­kių prie­mo­nių. Mo­ki­nių ta­da bu­vo 1 500 ir 64 mo­ky­to­jai“, – apie dar­bo pra­džią tuo­me­ti­nė­je 5-oje vi­du­ri­nė­je pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

K. Va­lan­čaus­kas per gy­ve­ni­mą su­kau­pė 50 pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tų sta­žą: 32 me­tus dir­bo di­rek­to­riu­mi, 11 me­tų – mo­ky­to­ju ir 7 me­tus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju.

Pa­sak Ka­zi­mie­ro, kaip rei­kia va­do­vau­ti mo­kyk­lai, jo­kia aukš­to­sios mo­kyk­los dis­cip­li­na jam ži­nių ne­su­tei­kė. Vis­ko te­ko iš­mok­ti pa­čiam sa­va­ran­kiš­kai: „Anuo­met bu­vau pa­skir­tas Kul­tū­ros ir švie­ti­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ku. Lan­ky­da­mas mo­kyk­las ir reng­da­mas ata­skai­tas vi­sa­da at­kreip­da­vau dė­me­sį į tai, kas ge­riau tvar­ko­si, kas su­si­du­ria su sun­ku­mais. Taip su­si­pa­ži­nau su dar­bo spe­ci­fi­ka mo­kyk­lo­je. Man sun­kiau­sia mo­kyk­lo­je bu­vo tai, kad ne­ga­lė­jau daug dė­me­sio skir­ti mo­ko­ma­jam, auk­lė­ja­ma­jam dar­bui, o rei­kė­jo rū­pin­tis ūki­niais rei­ka­lais, ma­te­ria­li­ne ba­ze ir kt.“

Gra­žūs pri­si­mi­ni­mai

At­sig­ręž­da­mas į pra­bė­gu­sius me­tus Ka­zi­mie­ras tė­vams dė­kin­gas už įskie­py­ta mei­lę žmo­gui, dar­bui, Tė­vy­nei, jaut­rių žo­džių ne­gai­lė­jo pri­si­min­da­mas žmo­ną Ade­lę, di­džiuo­da­ma­sis pa­sa­ko­jo apie vai­kus Da­lių ir Ne­rin­gą bei anū­kus, su dė­kin­gu­mu at­si­lie­pė apie bu­vu­sius ko­le­gas ir mo­ki­nius.

„Tuo­me­ti­nė­je 5-ojo­je vi­du­ri­nė­je tu­rė­jau pui­kų ko­lek­ty­vą – jau­nus, darbš­čius mo­ky­to­jus ir vi­są bū­rį šau­nių mo­ki­nių. Džiu­gi­na tai, jog anuo­met vi­du­ri­nę mo­kyk­lą daug mo­ki­nių bai­gė auk­so ir si­dab­ro me­da­liais, įgi­jo aukš­to moks­lo dip­lo­mus ir sėk­min­gai dir­ba at­sa­kin­gus, svar­bius dar­bus“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Gyvenimas yra puikus

Dau­gu­ma ko­le­gų ir mo­ki­nių di­rek­to­rių at­si­me­na su di­de­le pa­gar­ba ir dė­kin­gu­mu. Nors į pen­si­ją Ka­zi­mie­ras išė­jo ga­na se­nai – prieš dau­giau nei 20 me­tų, bet bė­gan­tis lai­kas neišt­ry­nė pri­si­mi­ni­mų, ku­riais jis džiau­gia­si iki šių die­nų: „Per il­gus pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tus su­ti­kau be­ga­les mo­ky­to­jų, mo­ki­nių, jų tė­vų. Kas be­nu­tik­tų, vi­sa­da sten­giau­si iš­klau­sy­ti žmo­gų, su­pras­ti ir pa­dė­ti. To­dėl ir šian­dien su­si­ti­kę šil­tai, be nuo­skau­dų bend­rau­ja­me.“

De­vy­nias­de­šim­tme­tis šian­dien se­ka vi­sas švie­ti­mo nau­jie­nas ir žvelg­da­mas į pe­da­go­gi­nį dar­bą iš ša­lies at­vi­rau­ja, jog si­tua­ci­ja mo­kyk­lo­se pra­sto­ka: „Mo­ky­to­jams yra la­bai sun­ku, nes da­bar mo­kyk­lo­je to­kia po­li­ti­ka: mo­ki­niai tu­ri daug teisių, bet ma­žai pa­rei­gų. Mo­ky­to­jai ne­bė­ra ver­ti­na­mi…“

O pa­klaus­tas, kaip šian­dien Lie­tu­vo­je gy­ve­na pen­si­nin­kai, šyp­so­jo­si ir ti­ki­no, jog gy­ve­ni­mas pui­kus: „Be­veik vi­si pen­si­nin­kai, ku­rie nor­ma­liai dir­bo, tu­ri leng­vą­sias ma­ši­nas ir ne­si­skun­džia dėl pra­gy­ve­ni­mo. To­dėl smar­kiai skųs­tis ne­rei­kė­tų, bet toks jau lie­tu­vių cha­rak­te­rio bruo­žas – kaž­kuo skųs­tis: ar­ba oru, ar­ba pi­ni­gų trū­ku­mu, ar­ba dar kuo nors.“
Ka­zi­mie­rui ypač sma­gu dar­buo­tis sa­vo pa­ties iš­puo­se­lė­ta­me so­de, ku­ria­me užau­gi­na dar­žo­vių ir vai­sių vi­sai šei­mai: vai­kams ir anū­kams. Tik žie­mą šiek tiek liūd­niau…