Nukritus rasai nuo žolių,
Švelniam vėjeliui nušlamėjus,
Iš juodo miško pašalių
Į žalią pievą rinkos žvėrys.
Vieni tipeno su bėdom,
Kiti – viens kitą pamatyti,
Apsimainyti paskalom,
Namiškiai – šiaip pasiganyti.
Pakrūmėj, tarp aukštų žolių,
Žvairių būrelis įsikūrė,
Šalia gal tuntas voverių
Smalsiai susimetė į būrį.
Šernų būrys, už jų šerniukai,
Pražilęs briedis be ragų,
Stirnelės, kiaunės ir barsukas
Patogiai taisės tarp žolių.
Iš viso miško brido žvėrys,
Žvėrių taryba – ne juokai.
Visi, kas gali, atskubėjo.
Atslinko net keli vilkai.
Galop būry svarbių šeškų,
Šlamėdama pernykščiais lapais,
Tipendama oriu žingsniu,
Atvyko prezidentė lapė.
Surado kupstą tarp žolių,
Užlipus apžvelgė žvėryną.
Ir medumi teptu balsu
Pati save prisisaigdino.
Po to, nutaisius orų snukį,
Protingai į visus prabilo.
Bruzdėti liovėsi žvėreliai,
Laukymėj tapo taip tylu…
„Esu aš jūsų prezidentė,
Atėjo laikas pakalbėti,
Atėjo miškui toks momentas,
kad nebėra žvėrims kur dėtis.“
„Žvėrių mažėja – liūdnas faktas“, –
Sulinkčiojo galvom vilkai.
„Pats laikas visą šitą baigti
Ir nesielgti, kaip vaikai.
Jei šitaip nyksta mūsų gretos,
Reik atkurti teisingumą.
Užteks ilsėtis – balius baigės.
Pradėkim didint gimstamumą.“
Vilkai tarp savęs susižvalgė,
Tylom nurijo saldžią seilę:
„Teisingai šiandien kalba lapė,
Nors šiaip ji ir baisi melagė.“
O žvėrys, akelės nuleidę,
Tupėjo tyliai, tarsi kapas.
Tad tęsė savo gražią kalbą
Ant kemso prezidentė lapė.
„Man pyktis su jumis pabodo.
Kiek kartų jums turiu kartoti,
Ką tempiat iš daržų ir sodų –
Privalot viską deklaruoti.
Ir šiaip pas mus nebėr kontrolės –
Turėsim steigti komitetą,
Kopūstus, morkas, giles, žolę
Jis gaus tarp jūsų prižiūrėti.“
Žvėreliai tyli, akys blizga,
O nuo kelmelio lapė kalba:
„Tiek daug bėdų – net seilės tyška,
Su tais gyvūnais vienas vargas.
Per greitai laksto prakeiktieji –
Per juos ramybės nematyti.“
Vilkai galvom sulinksi vėlei:
„Reik greičio ribą nustatyti.“
Dar daug problemų nagrinėjo,
Ir komitetą išsirinko.
Nediskutavo, nemurmėjo –
Išlaikė padorumą, rimtį.
Išrinko briedį nuo žolėdžių,
O kiaunę rinko nuo drevinių.
Vienbalsiai vilką rinko bėdžiai –
Jis pagrindinis nuo mėsinių.
Dar kurmį rinko nuo knisėjų.
Juk nesvarbu, kad jis nemato.
Ir paskutinę, kaip teisėją,
Išrinko žvėrys ponią lapę.
O kad kontrolė girioj veiktų,
Pasiūlius lapei, be kalbų,
Nusprendė komitetas – reiktų
Samdytis pulką vanagų.
Skraidyt virš girios ir stebėti,
kad būt ramybė ir tvarka,
Nuo priešų ginti paskubėti,
Kad būt užtikrinta tvarka.
Nulipo lapė nuo kelmelio,
Papūtus uodegą oriai.
Sujudo tarp žolių barsukai,
Stirnelės, briedis ir šernai.
Taryba baigės, žvėrys tyliai
Išdūlino savais keliais,
Patenkinti ir nusivylę,
Kiekvienas su savo reikalais.
Ir nežinia, ar mūsų girioj
Gyvent paliko daug geriau.
Tik ošia miškas tyliai tyliai,
Jam „dzin“ gyvūnų reikalai.