Žmo­gus svei­ka­tos sis­te­mo­je: va­dovės po­žiū­ris

Sep­ty­ne­ri me­tai va­do­vo po­zi­ci­jo­je. Įstai­gos, ku­ri nuo­lat gy­ve­na per­mainų ir per­tvarkų lai­ku. Išo­ri­niai po­ky­čiai aki­vaizdūs – pa­sta­tas re­no­vuo­tas, ap­lin­ka su­tvar­ky­ta, ka­bi­ne­tai at­nau­jin­ti, juo­se dir­ba nau­ji ir jau įsit­vir­tinę gy­dy­to­jai, ap­tar­nau­jan­ty­sis per­so­na­las. Daugė­ja pa­slaugų. O ko­kia yra ta ne­ma­to­ma pusė, kai rei­kia priim­ti su­dėtin­gus spren­di­mus, veik­ti ne­del­siant? Po­kal­bio kvie­čia­me Tel­šių ra­jo­no pir­minės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro (PSPC) di­rek­torę Laimą Ju­rytę-Za­ka­raus­kienę.

– Kaip vie­nu sa­ki­niu api­būdin­tumė­te nuo­la­ti­nius po­ky­čius svei­ka­tos sis­te­mo­je ir dėl to gir­dimą vi­suo­menės ne­pa­si­ten­ki­nimą?

– Per sep­ty­ne­rius va­do­va­vi­mo me­tus svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­je vis daž­niau teko kel­ti klau­simą – ar svei­ka­tos sis­te­mo­je dar iš­lie­ka žmo­gus? Šian­dien aki­vaiz­du, kad sis­te­mo­je pa­si­me­ta ne tik pa­cien­tas, bet ir me­di­kas.

– Kaip pra­si­dėjo Jūsų pro­fe­si­nis ke­lias, at­vedęs į Tel­šių ra­jo­no PSPC va­do­vo ka­bi­netą?

– Ma­no pro­fe­si­nis ke­lias pra­si­dėjo Šiau­lių me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je. Vėliau – dar­bas svei­ka­tos prie­žiū­ros sri­ty­je.

Prieš 27 me­tus pra­dėjau dirb­ti Tel­šių ra­jo­no pir­minės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re, o pa­sta­ruo­sius sep­ty­ne­rius me­tus va­do­vau­ju šiai įstai­gai. Ši pa­tir­tis, ma­nau, leid­žia ver­tin­ti sis­temą ne teo­riš­kai, o iš vi­daus.

– Ar taip įsi­vaiz­da­vo­te darbą va­do­vo po­zi­ci­jo­je?

– Va­do­va­vimą su­vo­kiu ne kaip pa­rei­gas, o kaip at­sa­kingą darbą, ku­ria­me būti­na de­rin­ti teisės aktų rei­ka­la­vi­mus, dar­buo­tojų lūkes­čius ir pa­cientų in­te­re­sus. Ta­čiau pra­kti­ko­je va­do­vas daž­nai tam­pa tar­pi­ne gran­di­mi tarp spren­dimų pri­ėmėjų ir jų įgy­ven­din­tojų.

Šian­dien svei­ka­tos sis­te­ma pa­si­žy­mi di­de­liu re­gu­lia­vi­mo in­ten­sy­vu­mu: nuo­lat kei­čia­si teisės ak­tai, au­ga ad­mi­nist­ra­cinė naš­ta, iš­lie­ka spe­cia­listų trūku­mas, didė­ja pa­cientų srau­tai.

Tai su­ku­ria įtampą, ma­ži­na sis­te­mos sta­bi­lumą ir ap­sun­ki­na pa­grin­dinę funk­ciją – ko­ky­bišką pa­slaugų tei­kimą.

– Ir čia, kaip jau sakė­te, ne­sudė­tin­gai pa­si­me­ta ne tik pa­cien­tas, bet ir gy­dy­to­jas?

– To­kio­je ap­lin­ko­je vis su­dėtin­giau iš­lai­ky­ti dėmesį žmo­gui. Pa­cien­tas ti­ki­si lai­ko, dėme­sio ir pro­fe­sio­na­lu­mo, o me­di­kas vis dau­giau lai­ko ski­ria do­ku­men­ta­ci­jai ir pro­cedūrų lai­ky­mui­si. Dėl to silpnė­ja pa­si­tikė­ji­mas ir bend­ra­dar­bia­vi­mas.

– Bet au­ga rei­ka­la­vi­mai gy­dy­mo įstai­gos va­do­vui?

– Vie­šo­jo­je erdvė­je ir pra­kti­ko­je daž­nai for­muo­ja­mas lūkes­tis, kad įstai­gos va­do­vas ga­li išspręs­ti es­mi­nes sis­te­mos pro­ble­mas. Vis dėlto būti­na aiš­kiai įvar­dy­ti – va­do­vas ne­tu­ri ga­li­my­bių keis­ti vals­tybės po­li­ti­kos, fi­nan­sa­vi­mo mo­de­lio ar su­stab­dy­ti nuo­la­ti­nių teisės aktų po­ky­čių. Jis ne­ga­li per trumpą laiką pa­nai­kin­ti spe­cia­listų trūku­mo ar su­ma­žin­ti pa­cientų srautų. To­kie lūkes­čiai nea­ti­tin­ka rea­lių va­do­vo funk­cijų.

– Ko­kios yra va­do­vo at­sa­ko­mybės?

– Va­do­vo at­sa­ko­mybė yra ki­ta – už­tik­rin­ti, kad net su­dėtin­go­mis sąly­go­mis būtų iš­lai­ky­tas or­ga­ni­za­ci­jos sta­bi­lu­mas ir žmo­giš­ka­sis san­ty­kis. Tai reiš­kia pa­gar­bios dar­bo ap­lin­kos kūrimą, dar­buo­tojų įtrau­kimą, spren­dimų pa­grįstumą ir orien­ta­ciją į pa­cientą. Net ir esant ri­bo­toms ga­li­mybėms, ga­li­ma priim­ti spren­di­mus, ku­rie iš­lai­ko žmo­giš­kumą sis­te­mo­je.

– Ar ne per daug dėme­sio nu­krei­pia­ma į do­ku­mentų pil­dymą, ar vi­sa­da pa­cien­tas būna iki ga­lo iš­girs­tas?

– Ver­ti­nant svei­ka­tos sis­temą svar­bu at­si­sa­ky­ti vien tik kie­ky­bi­nių ro­dik­lių do­mi­na­vi­mo. Ro­dik­liai yra būti­ni, ta­čiau jie ne­ga­li pa­keis­ti pa­grin­di­nio sis­te­mos tiks­lo – rūpi­ni­mo­si žmo­gu­mi. Kai did­žio­ji me­di­ko dar­bo da­lis ten­ka ne pa­cien­tui, o ad­mi­nist­ra­ci­niams pro­ce­sams, ky­la pa­grįstas klau­si­mas dėl sis­te­mos prio­ri­tetų.

– Koks es­mi­nis klau­si­mas ky­la ver­ti­nant sa­vo darbą Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re?

– Per sep­ty­ne­rius va­do­va­vi­mo me­tus su­si­for­ma­vo aiš­ki iš­va­da – iš va­do­vo daž­nai ti­ki­ma­si dau­giau, nei ob­jek­ty­viai įma­no­ma. Todėl ver­tin­da­ma sa­vo darbą ne­klau­siu – ar išsp­rend­žiau sis­te­mi­nes pro­ble­mas, klau­siu – ar pa­gal sa­vo at­sa­ko­mybę pri­ėmiau pa­grįstus ir sąži­nin­gus spren­di­mus.

– Kokį iššūkį svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mo­je įvar­din­tumė­te es­mi­niu?

– Did­žiau­sias iššū­kis svei­ka­tos sis­te­mai šian­dien nėra vien fi­nan­sa­vi­mas ar re­gu­lia­vi­mas. Es­mi­nis iššū­kis – ne­pa­mes­ti žmo­gaus pla­čią­ja pra­sme.