Septyneri metai vadovo pozicijoje. Įstaigos, kuri nuolat gyvena permainų ir pertvarkų laiku. Išoriniai pokyčiai akivaizdūs – pastatas renovuotas, aplinka sutvarkyta, kabinetai atnaujinti, juose dirba nauji ir jau įsitvirtinę gydytojai, aptarnaujantysis personalas. Daugėja paslaugų. O kokia yra ta nematoma pusė, kai reikia priimti sudėtingus sprendimus, veikti nedelsiant? Pokalbio kviečiame Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorę Laimą Jurytę-Zakarauskienę.
– Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte nuolatinius pokyčius sveikatos sistemoje ir dėl to girdimą visuomenės nepasitenkinimą?
– Per septynerius vadovavimo metus sveikatos priežiūros įstaigoje vis dažniau teko kelti klausimą – ar sveikatos sistemoje dar išlieka žmogus? Šiandien akivaizdu, kad sistemoje pasimeta ne tik pacientas, bet ir medikas.
– Kaip prasidėjo Jūsų profesinis kelias, atvedęs į Telšių rajono PSPC vadovo kabinetą?
– Mano profesinis kelias prasidėjo Šiaulių medicinos mokykloje. Vėliau – darbas sveikatos priežiūros srityje.
Prieš 27 metus pradėjau dirbti Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centre, o pastaruosius septynerius metus vadovauju šiai įstaigai. Ši patirtis, manau, leidžia vertinti sistemą ne teoriškai, o iš vidaus.
– Ar taip įsivaizdavote darbą vadovo pozicijoje?
– Vadovavimą suvokiu ne kaip pareigas, o kaip atsakingą darbą, kuriame būtina derinti teisės aktų reikalavimus, darbuotojų lūkesčius ir pacientų interesus. Tačiau praktikoje vadovas dažnai tampa tarpine grandimi tarp sprendimų priėmėjų ir jų įgyvendintojų.
Šiandien sveikatos sistema pasižymi dideliu reguliavimo intensyvumu: nuolat keičiasi teisės aktai, auga administracinė našta, išlieka specialistų trūkumas, didėja pacientų srautai.
Tai sukuria įtampą, mažina sistemos stabilumą ir apsunkina pagrindinę funkciją – kokybišką paslaugų teikimą.
– Ir čia, kaip jau sakėte, nesudėtingai pasimeta ne tik pacientas, bet ir gydytojas?
– Tokioje aplinkoje vis sudėtingiau išlaikyti dėmesį žmogui. Pacientas tikisi laiko, dėmesio ir profesionalumo, o medikas vis daugiau laiko skiria dokumentacijai ir procedūrų laikymuisi. Dėl to silpnėja pasitikėjimas ir bendradarbiavimas.
– Bet auga reikalavimai gydymo įstaigos vadovui?
– Viešojoje erdvėje ir praktikoje dažnai formuojamas lūkestis, kad įstaigos vadovas gali išspręsti esmines sistemos problemas. Vis dėlto būtina aiškiai įvardyti – vadovas neturi galimybių keisti valstybės politikos, finansavimo modelio ar sustabdyti nuolatinių teisės aktų pokyčių. Jis negali per trumpą laiką panaikinti specialistų trūkumo ar sumažinti pacientų srautų. Tokie lūkesčiai neatitinka realių vadovo funkcijų.
– Kokios yra vadovo atsakomybės?
– Vadovo atsakomybė yra kita – užtikrinti, kad net sudėtingomis sąlygomis būtų išlaikytas organizacijos stabilumas ir žmogiškasis santykis. Tai reiškia pagarbios darbo aplinkos kūrimą, darbuotojų įtraukimą, sprendimų pagrįstumą ir orientaciją į pacientą. Net ir esant ribotoms galimybėms, galima priimti sprendimus, kurie išlaiko žmogiškumą sistemoje.
– Ar ne per daug dėmesio nukreipiama į dokumentų pildymą, ar visada pacientas būna iki galo išgirstas?
– Vertinant sveikatos sistemą svarbu atsisakyti vien tik kiekybinių rodiklių dominavimo. Rodikliai yra būtini, tačiau jie negali pakeisti pagrindinio sistemos tikslo – rūpinimosi žmogumi. Kai didžioji mediko darbo dalis tenka ne pacientui, o administraciniams procesams, kyla pagrįstas klausimas dėl sistemos prioritetų.
– Koks esminis klausimas kyla vertinant savo darbą Pirminės sveikatos priežiūros centre?
– Per septynerius vadovavimo metus susiformavo aiški išvada – iš vadovo dažnai tikimasi daugiau, nei objektyviai įmanoma. Todėl vertindama savo darbą neklausiu – ar išsprendžiau sistemines problemas, klausiu – ar pagal savo atsakomybę priėmiau pagrįstus ir sąžiningus sprendimus.
– Kokį iššūkį sveikatos priežiūros sistemoje įvardintumėte esminiu?
– Didžiausias iššūkis sveikatos sistemai šiandien nėra vien finansavimas ar reguliavimas. Esminis iššūkis – nepamesti žmogaus plačiąja prasme.
