Tarp kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ prizininkų – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Roma Žilinskienė, jau tris dešimtmečius bendradarbiaujanti su „Santarve“, rašanti prozą, publicistiką, dalyvaujanti kūrybiniuose konkursuose ir su mokiniais, ir pati.
Pedagogė yra parengusi nemažai moksleivių, tapusių filologų, kitų kūrybinių konkursų laureatais. „Mano pačios dalyvavimas tokiuose konkursuose – kaip pasitikrinimas: ar galiu, ar sugebu, ar suprantu. Norėdamas mokyti kitus rašyti, dalyvauti konkursuose, pirmiausia turi patikrinti save“, – „Santarvei“ sakė R. Žilinskienė.
Nuo 2021 m. šį konkursą rengia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos draugija ir „Lituanistų sambūris“, remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
8 p. spausdiname R. Žilinskienės konkursinį rašinį. Suaugusiųjų grupėje autorė pelnė trečią vietą.
Audronė MALŪKIENĖ
„Didesnės apimties žanrams neturiu kantrybės“, – viename savo interviu yra sakiusi mokytoja lituanistė
Roma Žilinskienė. Nuotr. iš redakcijos archyvo
ATMINTIS IR KALBA
Rašinėliuose (jeigu jie ir dabar tebekuriami) apie mamą beveik visuose randami padėkos žodžiai, kad ji nemigo naktimis budėdama, išmokė žengti pirmą žingsnį, tarti pirmą žodį…
O koks jis buvo, tikrai neatsimename, tik jau augindami savo vaikus jį išgirstame. Tada tenka stebėtis, kiek ilgai jis, sudėtas iš dviejų skiemenų, glūdi kūdikio galvelėje, kaip ir kodėl ateina laikas tą žodį pasakyti. Tik aišku – nė vienas žmogus negali atsiminti, kada pradėjo kalbėti. Lygiai taip pat stebina: kodėl mažas vaikas, teturėdamas ribotą žodyną, sugeba atskirti, kad jo kalboje kleidukas – reiškia laikrodį, o kleisukas – laikraštį, radijačis – radiatorių, dindė – mandariną, karviukas – veršelį, atgesinti – įjungti elektrą ir daugybė kitų. Tai keletas pavyzdžių iš mano dukros kūdikystės.
Mano ankstyvos vaikystės atminty labai ryškiai įsprausta storos laikraščio pavadinimo raidės: TIESA. Laikraštis, nors ne per visus metus užsakomas, būdavo namuose. Kai ateidavo paštininkas, nors ir labai nenoriai, tėvai krapštydavo pinigus, kurių, kaip vėliau supratau, nebuvo per daug. Paštininkas – pažįstamas žmogus, nesmagu jam atsakyti. Užtat ta TIESA dažniausiai būdavo nuklijuotos priemenės sienos. Negalėjau įvardyti, kuri S, kuri A, bet tas storas raides galėjau atpažinti iš visų kitų žodžių. Tą TIESĄ nelabai skaitydavo. Naują laikraštį tėtė ar ir mama perversdavo ir numesdavo, jei ne prakuroms, tai padėdavo, kol reikės perklijuoti priemenę.
Tada nežinojau, kad ta TIESA nelabai tikra tiesa, todėl tėvai tik perverčia laikraštį. Vėliau sužinojau: tiesa nebūna vienoda – vienokia ji mokykloje ar su svetimais ir kitokia – namie. Net žodžiai kai kurie skirtingi: namuose – parkelis, mokykloje – parkeris, kolidorius – koridorius, kolchoznykas – kolūkietis, dvikolkė – butelis, net eilėraštį mama vadino eilute ir daugybė kitų. O namuose sužinotos tiesos negalima pasakoti kitiems. Net ir tos užstalės dainos skambėdavo tik troboj:
Kukurūzai lašiniai,
kukurūzai – pienas,
kukurūzų prisiėdę
pastipsim ne vienas.
*
Dar nelankydama mokyklos buvau išmokusi Kosto Kubilinsko knygos „Stovi pasakų namelis“ įžanginį eilėraštį. O trečioje ar ketvirtoje klasėje išgirdome apie poeto mirtį. Tėvai kalbėjo, kad jis buvo nužudytas, nes išeidamas iš miško išdavęs daug vyrų, kurie vėliau, grįžę iš Sibiro, su juo susidorojo: esą jį arba nužudė, arba privertė nusižudyti. Nors rašytojo gimtinė – ne Marijampolės rajonas, bet anuomet įvairūs gandai sklido gal ir ne tokiu greičiu kaip dabar, bet paįvairinti ir išplėtoti lyg toj pasakoj, kur dangus griuvo, vis dėlto pasiekdavo atokius kampelius.
Apie poeto mirtį vėliau paklausiau savo literatūros mokytojos. Ji arba pati mažai ką žinojo, arba nelabai norėjo dešimtokei sakyti s a v o tiesos. Ji tik prasitarė, kad pokario metais universitete klaidžiodavo sovietiniai ir antisovietiniai laiškeliai. Tiek vieni, tiek kiti – be autorystės. Viename tokių antisovietinių raštelių buvo anoniminis eilėraštis apie motiną ir tris balandėlius. Ji labai nustebo, kai 1964 metais eilėraščių knygoje „Lygumos dainuoja“ rado išspausdintą tą patį eilėraštį pavadinimu „Motina“. Mokytoja šitai papasakojo, bet į mano klausimą teatsakė: „Poetas labai gėrė, o tai tolygu mirčiai.“ Ir nesuprasi: laikai, žmogaus pasirinkimas ar tikras nežinojimas neleidžia pasakyti tikros t i e s o s.
*
1962 metais gegužės mėnesį buvo minimas pionierių organizacijos 40-metis. Aišku, ne mūsų, vienkiemių, kaime, o Marijampolėje (tuomet Kapsuke, beje, mano gimimo liudijime įrašyta Marijampolė, o brolio, gimusio metais vėliau, – Kapsukas). Nors nebuvau pionierė, nes neleido tėvai, ypač tam priešinosi tėtis, vis sakydamas: „Ką darysi, kai ateis prūsai?“ (taip vadindavo vokiečius), bet sutiko, kad važiuočiau.
Mokykloje pionierių buvo gal septyni, o dar ne visus išleido tėvai. Jaudulio užteko su kaupu: koks bus oras? O jei lis? Jei pernelyg šalta diena pasitaikys? Bet tas sekmadienis išaušo gražus: gausią ir šaltą gegužės rasą žadėjo greitai išdžiovinti kylanti saulė. Į mokyklą susirinkome labai anksti ir nekantravome: per metus tokių išvykų pasitaiko gal dvi. Mergaitės puikavomės balto perkelio palaidinėmis, tamsiais klostytais sijonėliais.
Visą laiką bijojau, kad kuri nors pastebės mano sijonuke užadytą skylutę ir ims šaipyti. Bet buvo blogesnių dalykų: bendraklasė Aldona atėjo su dryžuota palaidinuke ir mokytoja ją išsiuntė namo, pasakiusi: „Gėdą darysi.“ Aldona buvo pionierė, aš ne – ir galvojau, kad net nuskriaudžiau ją, nes važiuoju aš, o ne ji…
Pagaliau išėjome į „Balandžio“ kolūkio kontorą. Nelabai toli, gal du kilometrai, gal šiek tiek daugiau. Kontoroje viskas buvo užrakinta, nesimatė jokių žmonių. Laukėme kieme. Po kiek laiko iš kažkur atsirado kažkoks žmogus, bet dar reikėjo ilgai laukti, kol atvažiavo sunkvežimis. Į jį susėdome mes ir dar vienos pradinės mokyklos vaikai. Išvykome!
Iš tų įspūdžių Marijampolėje prisimenu tik ilgą stovėjimą gretomis po keturis gatvėje ir nuolat per garsiakalbį kartojamą frazę: „Kolonos dalyviai! Su gyvomis gėlėmis į gatvę.“ Dairėmės vieni į kitus. Mes stovėjome gatvėje, laikėme po kelis narcizų žiedelius, iš kažkur jų atnešė mokytoja, o pati vėl pradingo. Dairėmės vieni į kitus: eiti mums ar stovėti. Esame gatvėje, bet su gyvomis gėlėmis. Tai kam skirti įkyriai kartojami žodžiai? Pagaliau kolona pajudėjo, kažkur gatvėmis ėjome, narcizai seniai prarado savo grožį…
Smagiausia buvo, kai jau likome saviškiai ir mokytoja nusivedė į kultūros namus, kur žiūrėjome šokių programą. Atmintis išsaugojo prašmatnaus raudono aksomo kėdžių vaizdą ir kai kuriuos šokių derinius. Paskui žiūrėjome sportinius pratimus miesto stadione. Jo pakrašty buvo sukrautas didelis laužas. Sakė, kad vakare tą laužą uždegs. Mokytoja nusprendė: lauksime, kol jį uždegs.
Labai norėjau valgyti. Kišenpinigių mama davė 36 kapeikas (tiek teturėjo) ir pasakė: „Mums visai šeimai užtektų duonai per savaitę, o tu išleisi per dieną.“ Bet jas parsivežiau atgal – mieste nusipirkti nebuvo kada ir ko. Viliojo ledai, juolab kad draugė Irena sulaižė dvi porcijas iš karto. Ji galėjo sau leisti, nes visada į tokias išvykas veždavosi po rublį, kartais ir daugiau – duodavo tėvai ir močiutė…
Į vakarą saulė pasislėpė, ėmė niaukstytis ir mes nebelaukėme laužo, bet sulipome į savo sunkvežimį, kuris atvažiavo nė kiek ne greičiau nei rytą. Pasukus iš miesto ėmė purkšnoti smulkus lietus. Nors stadione kilo šiokia tokia suirutė ir jis ėmė greitai tuštėti, bet dar užtektinai šurmuliavo, o nuo laužo ėmė rūkti dūmai. Tik taip ir nesulaukėme, kol ugnies liežuviai pasieks jo viršūnę. Neteko pamatyti didelio laužo… O lietus vis smarkėjo. Kai iš Kauno plento pasukome kaimo keliuku, mašina pradėjo slydinėti. Kuo toliau, tuo labiau.
*
Šiandien manau, kad tada, kai mes stovėjome kolonoje, gėrėjomės sportiniais pratimais, vairuotojas kažkur paviešėjo. Nors gal iš tiesų buvo prastas kelias, išmaltas, išvažinėtas, pažliugęs, nespėjęs išdžiūti nuo pavasario polaidžio. Lietus nesiliovė, o kelias vis labiau bjuro. Pradingo ir paskutiniai linksmos nuotaikos likučiai. Netrukus stipriai slystelėjo mašinos ratas nuo aukštoko kranto ir mašina beveik pakibo ore. Atrodė, dar kiek ir ji atsidurs vandens pilnoje duobėje. Suspigome beveik sutartinai – tiek berniukai, tiek ir mergaitės. Vairuotojas mėgino išlyginti mašiną, o mes su kiekvienu trūktelėjimu spiegėme vis labiau. Mokytoja, buvusi su mumis, ramino kaip galėdama. Nesuprantu, kodėl tada mūsų negalėjo iš mašinos iškelti? Galbūt ji kur kas lengviau būtų įveikusi kliūtį ir užvažiavusi ant kelio? Mat visąlaik atrodė, kad ji gali atsistoti stačia ir mes visi nuriedėtume žemyn, į duobę. Buvo ir šalta, nes lietus beveik permerkė kiaurai, ir karšta iš baimės. Pagaliau šiaip taip pavyko užvažiuoti ant kelio, bet toliau – nė trupučio pirmyn: mašina tik slidinėjo ir atrodė, kad tuoj atsidurs neseniai buvusioje padėty. Išlipti iš mašinos mums neleido, o lietus vis merkė, vis labiau temo. Kiek galėjo būti valandų, sunku pasakyti, nes laikrodžio neturėjome. Jau beveik buvo tamsu, kai pasirodė kolūkio vežimas.
Arklius pririšo prie mašinos ir mėgino ją traukti. Arkliai slydo, ir, kaip galima spėti, vos atleidus stabdį, mašina riedėjo atgal. Pagaliau šiaip ne taip pavyko ją išvilkti tiesiai į kietesnį kelią. Tada suaugusieji padėjo mums išlipti iš mašinos, susodino į vežimą, uždengė brezentu. Jau visai vakare pasiekėme mokyklą.
Tik keli vaikai, gyvenę netoliese, išėjo į namus, o kiti pasilikome nakvoti pas mokytoją. Rytą išėjome namo, pakeliui sutikome draugus, einančius į pamokas. Nesuprantu, kodėl tokie ramūs buvo mūsų tėvai? Nei telefoną kas turėjo, nei į mokyklą atlėkė ieškoti.
Nežinau, ar daug tebėra anų šventės dalyvių, ar atsimena šaltą ir lietingą gegužės vakarą? Šventę, į kurią taip šventiškai nusiteikę važiavome, bet likome taip ir nesupratę jos grožio ir didingumo. Gal taip yra, kad t i e s a – ne visada yra tikra.
*
1968 ar 1969 metais poetas Anzelmas Matutis dalyvavo Kapsuko (Marijampolės) internatinei mokyklai suteikiant V. Mykolaičio-Putino vardą. Tada jis sveikinimą užbaigė žodžiais: „Tegul k a p sukas, į saulę sukas.“ Ne visi suprato žodžio žaismą: lyg ir atrodė, kad taria miesto vardą – Kapsukas, o iš tiesų nuskambėjo – kap ir sukas (kapsų tarmėje kaip tariama kap, dėl to ir pravardžiuojama – kapsai).
*
Ir kur čia pasakojimai apie kalbą? Taigi, kad nėra.
Bet juk nė vienos istorijos nepapasakosime be kalbos. Net jei ir mokėtume žodžių, kaip tas mažas vaikas, besimokantis tėvų kalbos.
Loading ...
