Telšių švietimo centre atidaryta Nijolės Tamulionienės darbų paroda

Telšių švietimo centre atidaryta tautodailininkės Nijolės Tamulionienės veltinio darbų paroda. Pasigrožėti buvusios pedagogės kūriniais susirinko pilnutėlė salė žiūrovų.
Parodos atidarymo renginyje sveikinimo žodį tarė Telšių švietimo centro metodininkė Aldona Kleivienė: „Labai malonu, kad šiandien galime pasidžiaugti mūsų buvusios kolegės, bendražygės, vokiečių kalbos mokytojos, tapusios tautodailininke, darbų paroda. Švietimo centre turime susirašę daug sėkmės citatų, visos jos tinka Nijolei. Kas susiję su sėkme – visada pagalvoju apie Nijolę.“
Kuria apie porą metų
N. Tamulionienė – buvusi pedagogė, o šiandien – nuostabi tautodailininkė. Nors kurti veltinio darbus moteris pradėjo vos prieš porą metų, dabar jos kolekcijoje puikuojasi nuostabios skraistės, šalikai, paveikslai, kaukės ir kitos originalios grožybės.
Įkalbėti tautodailininkę surengti savo darbų parodą buvo nelengva. „Man labai nepatogu kažką rodyti, šie darbai nėra skirti parodai. Tai – mano hobis, tai, ką aš bandau, fantazuoju, nuo ko aš pavargstu ir ilsiuosi. Man tai yra paprasto žmogaus paprastas laisvalaikio leidimas“, – kuklinosi parodos autorė.
Mezgimui ir siuvimui buvusi pedagogė polėkio nejaučia. Veldama kitų darbų nekopijuoja, nes savo minčių – į valias. Kartais, ieškodama įkvėpimo, Nijolė pastebi, kad jau ir vakaras atėjo… Kai moteris jaučiasi blogai, nevelia – jos kūriniuose tvyro tik puiki aura.
„Kiekvienas žmogus, išėjęs į pensiją, gali kažką sugalvoti: ne per dieną, mėnesį. Visi gimstame, turėdami kažką, kas papildomai duota Dievo“, – įsitikinusi tautodailininkė Nijolė.
Nesigaili savo pasirinkimo
N. Tamulionienė nesigaili, kad metė pedagogės kelią. Mokytojavimui moteris atidavė viską, ką galėjo, taigi nusprendė save išreikšti kitose sferose.
Baigusi dirbti mokytoja, N. Tamulionienė svarstė apie galimybę versti knygas. Tačiau moters planus vieną dieną pakeitė tai, ką jį išvydo, – kūrinys iš veltinio. Ji prisimena, kad tapo tarytum užburta – pati ėmė mokytis velti.
Prisimindama pirmąjį savo kūrinį, šypsosi: „Dėliojau „klecką“, nešiojausi kelias dienas ir nežinojau, kur jį dėti. Dabar būtų baisu pažiūrėti.“ Pasakodama apie parodą Plungėje, kur pirmą kartą buvo eksponuojami jos darbai, N. Tamulionienė prisimena, kaip vis mintyse sau kartojo, kad tik niekas į juos nežiūrėtų.
Šiandien N. Tamulionienė gali didžiuotis, kad per trumpą laiką įgyvendino savo tikslą. Už pagalbą parodos autorė sakė esanti dėkinga ponioms Sigitai bei Irenai ir kitiems.