Per šias Vėlines Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės steigėjo ir vadovo Vlado Pūnio artimieji pagerbs jį ir pažymės 35 metų mirties sukaktį.
Iškilus mažeikiškis daug prisidėjo, kad krašto istorija ir jos liudijimai nenueitų užmarštin, kad žmonės labiau domėtųsi senove, vertintų senus daiktus, juos rinktų.
Gimnazisto iniciatyva
Gydytojas V. Pūnis laikomas kraštotyrinio darbo pradininku ne tik mūsų krašte, bet ir šalyje. Dar ankstyvoje jaunystėje jis ėmė rūpintis, kaip nuo išnykimo apsaugoti istorines vietas, įvairias senovės liekanas ir paminklus, tikėjo, kad tauta tik tuomet galės didžiuotis ateitimi, kai pažins savo praeitį.
2004 m. Mažeikiuose minint kraštiečio 100-ąsias gimimo metines, „Santarvės“ korespondentė Bernarda Plastinina rašė apie kitos mažeikiškės provizorės Eugenijos Motuzaitės prisiminimus, kuriuose ji mini, kad gimnazistai, 1925 metais lankydamiesi naujojoje Vlado tėvo troboje, apžiūrėjo vaikino įkurtą muziejų. Ant palangių, stalų buvo išdėstyti eksponatai su užrašais. Senovinės monetos, senkapiuose rasti papuošalai, ietigaliai, kirvukai…
Tų pačių metų rudenį V. Pūnis išsiuntė prašymą į Kauno archeologijos komisiją, norėdamas gauti leidimą įkurti Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę.
„Nesulaukęs atsakymo, pats nuvyko į Kauną, kur sužinojo, kad komisija panaikinta. Nedelsdamas nė dienos, šeštos klasės gimnazistas Vladas Pūnis rašo laišką vienam žymiausių Lietuvos archeologų Petrui Tarasenkai, prašydamas pagalbos kuopelei steigti ir puoselėdamas viltį įkurti oficialų muziejų.
Nelaukdamas atsakymo į laišką, 1926 m. vasarį Vladas rašo Lietuvos Respublikos Prezidentui, po kelių dienų – vidaus reikalų ministrui, prašydamas pastarojo paspartinti klausimo sprendimą. Tokį savo skubėjimą motyvuoja tuo, kad žmonės, nesuprasdami senovės likučių reikšmės mūsų kraštui, kasdieną juos naikina. Neturėdamas jokių teisių, V. Pūnis negali to proceso sustabdyti ir lieka tik šių skaudžių faktų pasyvus stebėtojas.
Prezidento kanceliarija labai greitai atsiunčia raštą, kuriame nurodo, kad leidimas kuopelei įkurti priklauso nuo apskrities viršininko. V. Pūnis paruošia senovės pažinimo mėgėjų kuopelės įstatus ir kreipiasi į jį.“ („Santarvė“, 2004-02-14, Nr. 19)
Leido apskrities viršininkas
Muziejininkas Vytautas Ramanauskas, studijų metu savo mokslo darbe tyręs muziejinės veiklos iniciatyvas Mažeikiuose, cituoja V. Pūnio prašymą apskrities viršininkui: „Šiuo turiu garbės prašyti Tamstą leisti įsteigti man „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę“, kadangi Mažeikių apskrityje yra daugelis įdomių senovės paminklų, kurie reikalauja priežiūros, nes neišmintingų žmonių ir žiaurių oro atmainų yra naikinami.“
Gana greitai iš apskrities viršininko buvo gautas teigiamas atsakymas ir nurodymas pakeisti kelis įstatų paragrafus. Juos pakeitus, gautas kvietimas gegužės 3 d. atvykti į „Draugijoms registruoti komisijos“ posėdį. Tą pačią dieną Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė buvo įregistruota ir pradėjo veikti.
Kuopelės nariai organizavo ekspedicijas, rinko iš žmonių archeologinius bei etnografinius eksponatus. Taip pat jie ieškojo senovės paminklų, stengėsi apsaugoti piliakalnius, kapines, kitas istorines vietas nuo išnaikinimo.
Kuopelės įkūrėjas stengėsi plačiau propaguoti jos tikslus ir veiklą, kvietė žmones prisidėti. V. Pūnio iniciatyva 1927 m. šapirografu pradėtas spausdinti leidinys „Praeitis“. Ketinta jį laisvai platinti tarp krašto žmonių, kartu rinkti pinigines aukas, kurios pasitarnautų muziejui įsteigti.
Pirmasis „Praeities“ numeris išėjo 200 egzempliorių tiražu, paskui išleistas antras, kuris, deja, buvo ir paskutinis.
Į gimnazistus žiūrėjo nepatikliai
V. Ramanauskas rašo apie sunkumus, su kuriais V. Pūnis susidūrė burdamas kuopelę ir aktyvindamas jos veiklą: „Viena svarbiausių iškilusių problemų buvo rasti bendraminčių. Kraštotyrinės organizacijos idėja daugelio liko nesuprasta, kuopelė pašiepiančiai buvo vadinama „Senų sijonų saugotojų draugija“.
Tikriausiai, kadangi draugiją organizavo 6 klasės gimnazistas, entuziastų iš miesto inteligentijos būrio neatsirado, nors ir buvo tarp jų besidominčių krašto praeitimi, archeologija. Stasys Ličkūnas – pradžios mokyklos vedėjas jau buvo įkūręs iš mokinių suneštų senienų muziejėlį, tačiau prie kuopelės iš pradžių neprisijungė. Jis negalėjo priklausyti organizacijai, kuriai vadovavo jo sūnaus klasės draugas.“ (Išsamesnę V. Ramanausko darbo dalies apie Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę santrauką pateikia Mažeikių krašto enciklopedijos įkūrėjas Algirdas Vilkas, su ja galima susipažinti https://www.mke.lt įvedus užklausą „Senovės pažinimo kuopelė“.)
1928 m. V. Pūnis baigė gimnaziją ir išvažiavo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti medicinos.
Tais pačiais metais, visuotinio Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės narių susirinkimo nutarimu, iš suaukotų pinigų mieste buvo atidarytas Mažeikių Vytauto Didžiojo archeologinis ir etnografinis laisvės muziejus.
Muziejus buvo įkurtas S. Ličkūno, kuris jau buvo įsijungęs į kuopelės veiklą, name. Jo surinkta nemaža senovės daiktų kolekcija buvo sujungta su V. Pūnio eksponatais. Ši namų ekspozicija tapo Mažeikių muziejaus ištakomis.
Asta ŠILAITYTĖ
Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
Loading ...
