Juo­zas Vit­kus – Lie­tu­vai pa­skir­tas gy­ve­ni­mas

„Ma­ty­da­mas pa­verg­tą ir krau­juo­se pa­plū­du­sią Tė­vy­nę Lie­tu­vą, pri­sie­kiu prieš vi­sa­ga­lį Die­vą, kad žo­džiu, dar­bu ir gink­lu pa­dė­siu Tė­vy­nei, leng­vin­siu jos kan­čias, va­duo­siu ją iš ver­gi­jos ne­si­gai­lė­da­mas nei sa­vo tur­to, nei svei­ka­tos, nei gy­vy­bės, jei to pa­rei­ka­laus Tė­vy­nės lais­vė!“ – taip skam­bė­jo vie­no iš pir­mų­jų Lie­tu­vos par­ti­za­ni­nio ju­dė­ji­mo kū­rė­jų, pul­ki­nin­ko Juo­zo Vit­kaus-Ka­zi­mie­rai­čio su­kur­ta par­ti­za­nų prie­sai­ka, ku­rią jis pa­tvir­ti­no sa­vo gy­ve­ni­mu ir mir­ti­mi.

Par­ti­za­nų gre­to­se

Lei­pa­lin­gy­je at­ra­dus ir iden­ti­fi­ka­vus ypa­tin­go, nors ir anks­ti žu­vu­sio, Lais­vės ko­vų va­do Juo­zo Vit­kaus-Ka­zi­mie­rai­čio pa­lai­kus, iš ne­ži­no­ji­mo ar da­li­nio ži­no­ji­mo rū­kų iš­ky­la neei­li­nės as­me­ny­bės pa­veiks­las. Tai lyg trūks­ta­mo­ji gran­dis lie­tu­viš­ko­je Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ir oku­pa­ci­jų is­to­ri­jo­je bei di­din­go­je pa­si­prie­ši­ni­mo epo­pė­jo­je – kaip Lie­tu­va gy­nė­si, or­ga­ni­za­vo­si, kad ko­vo­tų už sa­vo lais­vę. Ši ko­va nuo pat pra­džios ne­bu­vo sti­chiš­ka, tai yra kaip kas iš­ma­nė, o ge­rai or­ga­ni­zuo­tas ju­dė­ji­mas, prie ku­rios daug pri­si­dė­jo ir pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas Juo­zas Vit­kus, ne­pa­sit­rau­kęs į Va­ka­rus, li­kęs Lie­tu­vo­je, ne­su­dė­jęs gink­lų aukš­čiau­sio ran­go ka­ri­nin­kas. Jis skel­bė ir įpa­rei­go­jo ko­vo­to­jus veng­ti kerš­to ir žiau­ry­bių net iš­da­vi­kams, pa­da­ręs di­džiu­lę įta­ką ir sa­vo gar­siau­siam mo­ki­niui, bū­si­mam LLKS va­dui Adol­fui Ra­ma­naus­kui-Va­na­gui, – vi­sa tai by­lo­ja apie ne­pap­ras­tą Ka­zi­mie­rai­čio vals­ty­bi­nę sa­vi­mo­nę ir mi­si­jos at­sa­ko­my­bę. Iš Juo­zo Vit­kaus ideo­lo­gi­jos ky­la 1949 m. Va­sa­rio 16-osios dek­la­ra­ci­jos prin­ci­pai, nes ji su­da­ry­ta 1946 m. ba­lan­džio 23 d. Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dų dek­la­ra­ci­jos pa­grin­du, ku­rią pa­ren­gė Ka­zi­mie­rai­tis. Dek­la­ra­ci­jos sep­tin­tas punk­tas skel­bė: „Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­ja ne­ga­li bū­ti pri­pa­žin­ta tei­sė­ta, nes jos sie­kiai ne de­mok­ra­ti­niai, o dik­ta­to­ri­niai, ir ji, vyk­dy­da­ma sve­ti­mos lie­tu­vių tau­tai, t. y. So­vie­tų Są­jun­gos ko­mu­nis­tų par­ti­jos nu­ro­dy­mus, pri­si­jun­gė prie lie­tu­vių tau­tos ne­prik­lau­so­my­bės nai­ki­ni­mo ir kal­ta dėl ge­riau­sių lie­tu­vių tau­tos sū­nų žu­dy­mo ir trė­mi­mų.“

Iš Tel­šių gim­na­zi­jos į Ka­ro mo­kyk­lą Kau­ne

Tai kas gi toks bu­vo šis iš­ki­lus Pie­tų Lie­tu­vos par­ti­za­ni­nio ju­dė­ji­mo kū­rė­jas? Ogi drū­tas že­mai­tis iš Tirkš­lių pa­ra­pi­jos Ke­tū­nų kai­mo.

Juo­zas gi­mė 1901 m. gruo­džio 10 d. Ma­ri­jo­nos ir Juo­za­po Vit­kų šei­mo­je, ant­ras vai­kas iš še­šių vai­kų, jau­kia­me 13 ha ūke­ly­je ant Šerkš­nės upe­lio kran­to, nu­to­lu­sia­me 7 km nuo Tirkš­lių. Da­bar se­nų­jų Vit­kų na­mų vie­tą Ke­tū­nų kai­me žy­mi pa­mink­li­nis ak­muo, dar ma­to­si se­no­jo na­mo pa­ma­tai, o ne­to­lie­se – ka­dais įspū­din­go bu­vu­sio van­dens ma­lū­no li­ku­čiai. Ta­čiau gy­ve­ni­mas ne­le­pi­no Vit­kų. Jo tė­vas, pa­vel­dė­jęs ūke­lį, tu­rė­jo sa­vo tė­vui mo­kė­ti di­de­lę išim­ti­nę ir, lyg to ne­bū­tų ga­na, 1904 m. ki­lęs Ru­si­jos ir Ja­po­ni­jos ka­ras pri­ver­tė šei­mos gal­vą slap­ta bėg­ti iš Lie­tu­vos, kad iš­veng­tų pri­vers­ti­nės ka­ro tar­ny­bos ru­sų ar­mi­jo­je. Kaip ir dau­ge­lio to me­to lie­tu­vių, jo emig­ra­ci­jos ke­lias ve­dė į JAV. Įsi­kū­ręs Ame­ri­ko­je, Juo­za­pas Vit­kus pa­kvie­tė šei­mą at­vyk­ti į JAV. Ta­čiau Vit­kų šei­ma Ame­ri­kos taip ir ne­pa­sie­kė. Jo žmo­na Ma­ri­jo­na su tri­mis vai­kais įstri­go Lon­do­ne, nes paaiš­kė­jo, kad ji ser­ga tra­cho­ma, tuo me­tu la­bai pa­pli­tu­sia už­kre­čia­ma akių li­ga, o ser­gan­čių ke­liau­ti į JAV ne­lei­do. Taip Ma­ri­jo­na su tri­mis vai­kais, be pi­ni­gų, ne­mo­kė­da­ma sve­ti­mos kal­bos, įstri­go Ang­li­jo­je ir vos vos ne­pra­ra­do vai­kų. Ge­rai, kad tė­vas, ne­su­lau­kęs at­vyks­tan­čios šei­mos, grį­žo jų ieš­ko­ti, o su­ra­dęs ne­be­tam­pė li­ki­mo už ūsų ir grį­žo į Tirkš­lius, kur nu­si­pir­ko na­mą ir ėmė vers­tis pre­ky­ba. Tad Juo­zo Vit­kaus vai­kys­tė pra­bė­go Tirkš­lių mies­te­ly­je, prie že­mai­čiams šven­tos Ven­tos upės, kur su drau­gais ir žve­jo­jo, ir mau­dė­si, o žie­mą su pa­čiū­žo­mis išil­gai upės skuo­dė.

Švie­si Vit­kų šei­ma, su­pras­da­ma moks­lo reikš­mę ir ma­ty­da­ma Juo­zu­ko ga­bu­mus, lei­do sū­nų pra­džio­je į vals­ty­bi­nę Tirkš­lių (1909–1913 m.) pra­di­nę mo­kyk­lą, kur bu­vo mo­ko­ma tik ru­sų kal­ba, o pri­va­čiai mo­kė skai­ty­ti ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai. Bai­gęs pra­di­nę mo­kyk­lą, Juo­zas Vit­kus įsto­jo į ne­to­lie­se esan­čią Ma­žei­kių še­šiak­la­sę pre­ky­bos mo­kyk­lą, kur, be ru­sų kal­bos, mo­kė­si dar ir vo­kie­čių bei pran­cū­zų kal­bų, ta­čiau pra­si­dė­jęs Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras pri­ver­tė jį nu­trauk­ti moks­lus ir pa­dė­ti tė­vui krau­tu­vė­je.

1918 m. Lie­tu­vai pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą, o vo­kie­čiams pra­lai­mė­jus ka­rą, 1918 m. pa­bai­go­je pra­dė­jo kur­tis lie­tu­viš­kos val­džios įstai­gos. Į Lie­tu­vos kū­ri­mo­si dar­bą įsi­jun­gė ir jau­na­sis Juo­zas Vit­kus, ta­pęs pir­muo­ju Tirkš­lių vals­čiaus raš­ti­nin­ku. Lais­va­lai­kiu jis daug skai­tė, mo­kė­si, nes sa­va­ran­kiš­kai ren­gė­si sto­ti į gim­na­zi­ją. Iš Ru­si­jos grįž­tan­tys kai ku­rie ka­ro pa­bė­gė­liai bei ka­riai, ku­rių ne­ma­žai at­si­ra­do ir Tirkš­liuo­se, jau­nuo­lį su­ža­vė­jo „gra­žio­mis“ ko­mu­nis­ti­nė­mis idė­jo­mis, bet, pa­sak pa­ties Juo­zo Vit­kaus, „tė­vo dir­žas iš­vai­kė bol­še­vi­ki­nes idė­jas iš gal­vos“.

1919 m. gruo­džio 20 d. Juo­zas Vit­kus pra­dė­jo krims­ti moks­lus Tel­šių „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je. Iš­lai­kęs sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus į ket­vir­tą gim­na­zi­jos kla­sę, mo­kė­si to­je pa­čio­je kla­sė­je kaip ir tuo­met dar pra­de­dan­tis ei­lė­ka­lys Pra­nas Ge­nys. Kam­ba­rė­lį gim­na­zis­tas nuo­mo­jo­si Va­ga­rių gat­vės 410-uo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­ta­me na­me. Pra­džio­je Juo­zui se­kė­si sun­ko­kai, ypač pran­cū­zų kal­ba ir pie­ši­mas, o tuo­me­ti­niai mo­ky­to­jai bu­vo itin reik­lūs ir griež­ti. Ta­čiau ir jau­na­jam gim­na­zis­tui darbš­tu­mo, už­si­spy­ri­mo bei kant­ry­bės ne­trū­ko. Ir tai pui­kiai at­si­spin­dė­jo me­ti­nė­je IV kla­sės gim­na­zis­to Juo­zo Vit­kaus pa­žy­mių su­ves­ti­nė­je – vos du ket­ver­tai pen­kia­ba­lė­je sis­te­mo­je, o anų lai­kų mo­ky­to­jai bu­vo la­bai šykš­tūs ra­šy­da­mi įver­ti­ni­mus, ne­gai­lė­jo ir dve­je­tų, ne­ven­gė pa­lik­ti mo­ki­nių kar­to­ti kur­so. Juo­zas Vit­kus ta­po vie­nu ge­riau­siu mo­ki­niu kla­sė­je.

Bet Juo­zas Vit­kus sku­bė­jo gy­ven­ti. Per va­sa­rą jis sa­va­ran­kiš­kai išė­jo penk­tos gim­na­zi­jos kla­sės kur­są ir 1920-ųjų ru­de­nį, po ato­sto­gų su­grį­žęs į gim­na­zi­ją, iš­lai­kė eg­za­mi­nus į šeš­tą gim­na­zi­jos kla­sę. Ta­čiau Die­vas vėl pa­ko­re­ga­vo jau­no­jo gim­na­zis­to pla­nus: 1920-ie­ji – pa­ts ko­vų su ber­mon­ti­nin­kais ir len­kais įkarš­tis. De­vy­nio­lik­tus me­tus be­bai­gian­tis Juo­zas Vit­kus ne­ra­do gim­na­zi­jo­je sau vie­tos. Dar Tirkš­liuo­se iš ar­ti su­si­dū­ręs ir su bol­še­vi­kais bei ber­mon­ti­nin­kais, jis sie­kė as­me­niš­kai pri­si­dė­ti prie ko­vos už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Ir jau­nuo­lis su dar ke­liais bend­rak­la­siais me­tė moks­lus gim­na­zi­jo­je ir iš­vy­ko į Kau­no ka­ro mo­kyk­lą. Ją bai­gė 1921 m. gruo­dį, kur mo­kė­si kar­tu su bū­si­mu la­kū­nu Ste­po­nu Da­riu­mi. Tai bu­vo 4-oji jau­nes­nių­jų ka­ri­nin­kų lai­da, ku­ri dve­jų me­tų kur­są tu­rė­jo per­pras­ti per me­tus. Ka­ri­nin­kų ruo­ši­mo tem­pą dik­ta­vo tė­vy­nės gy­ny­bos rei­ka­lai. Ir iš­kart 1921 m. gruo­dį lei­te­nan­tas Juo­zas Vit­kus bu­vo pa­skir­tas jau­nes­niuo­ju ka­ri­nin­ku į Ket­vir­tą­jį pės­ti­nin­kų pul­ką, tuo me­tu ko­vo­jan­tį su len­kų ka­riuo­me­ne ties Šir­vin­to­mis ir Gied­rai­čiais. Nuo ta­da iki pat pa­sku­ti­nio ato­dū­sio jis tar­na­vo Lie­tu­vai.

Iš­ti­ki­my­bė duo­tai prie­sai­kai

Sup­ras­da­mas moks­lo ir iš­si­la­vi­ni­mo reikš­mę ir siek­da­mas kuo ge­riau tar­nau­ti Lie­tu­vai, pa­si­bai­gus Nep­rik­lau­so­my­bės ko­voms, Juo­zas Vit­kus bai­gė gim­na­zi­ją, gi­li­no ži­nias aukš­tes­niuo­se ka­ro tech­ni­kos kur­suo­se, o 1929–1934 m. stu­di­ja­vo Briu­se­lio (Bel­gi­ja) aukš­to­jo­je ka­ro mo­kyk­lo­je, ku­rią bai­gė pa­čiais aukš­čiau­siais įver­ti­ni­mais, nu­si­lei­dęs tik Bel­gi­jos ka­ra­lys­tės prin­cui Al­ber­tui.

Po stu­di­jų už­sie­ny­je grį­žęs į Kau­ną, Juo­zas Vit­kus bu­vo pa­skir­tas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės In­ži­ne­ri­jos ba­ta­lio­no tech­ni­kos vir­ši­nin­ku. 1938 m. jam su­teik­tas pul­ki­nin­ko lei­te­nan­to laips­nis. Jis taip pat dės­tė in­ži­ne­ri­ją Ka­ro mo­kyk­lo­je, ka­ry­bos te­mo­mis ra­šė straips­nius į „Kar­dą“, „Ka­rį“, „Mū­sų ži­ny­ną“ ir kt. Ka­ro mo­kyk­lo­je pul­ki­nin­kas dir­bo iki 1940 m., kai So­vie­tų Są­jun­ga oku­pa­vo Lie­tu­vą. 1941 m., pra­si­dė­jus im­pe­ria­lis­ti­niam ka­rui tarp So­vie­tų Są­jun­gos ir na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos, Juo­zas Vit­kus iš ka­riuo­me­nės pa­si­trau­kė, dir­bo in­ži­nie­riu­mi Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė­je, bet ne­nu­ri­mo, oku­puo­ta Lie­tu­va vi­sa­da bu­vo jo šir­dy­je, to­dėl įkū­rė po­grin­di­nę ka­ri­nę „Kęs­tu­čio“ or­ga­ni­za­ci­ją, slap­ta ruo­šė bū­si­mus ka­ri­nin­kus po­grin­di­nė­je ka­ro mo­kyk­lo­je. Lik­da­mas iš­ti­ki­mas duo­tai prie­sai­kai gin­ti Tė­vy­nę, at­si­sa­kė trauk­tis į Va­ka­rus. 1944 m. va­sa­rą Rau­do­na­jai ar­mi­jai reo­ku­pa­vus Lie­tu­vą, pul­ki­nin­kas Juo­zas Vit­kus, tu­rė­da­mas di­džiu­lę teo­ri­nę ir pra­kti­nę ka­ro pa­tir­tį, Tė­vy­nei sun­kiu me­tu ne­ga­lė­jo lik­ti nuo­ša­ly­je, to­dėl pa­li­kęs Kau­ne sa­vo šei­mą pri­si­jun­gė prie Dzū­ki­jo­je vei­ku­sių par­ti­za­nų, pa­si­rink­da­mas Ka­zi­mie­rai­čio sla­py­var­dį.

Ko­dėl Ka­zi­mie­rai­tis?

Ko­dėl kar­das ir le­li­ja? Iki 1940-ųjų me­tų Kau­ne, o ir vi­so­je Lie­tu­vo­je ak­ty­viai vei­kė ka­ta­li­kiš­ka, švie­tė­jiš­ka Šv. Ka­zi­mie­ro drau­gi­ja, ku­riai pri­klau­sė ir ka­ri­nin­kas Juo­zas Vit­kus. Die­vas vi­sa­da bu­vo par­ti­za­nų va­do gy­ve­ni­mo pa­grin­das ir tiks­las. Su bend­ra­min­čiais iš Šv. Ka­zi­mie­ro drau­gi­jos 1944 me­tais ties Ka­be­liais Juo­zas Vit­kus dė­lio­jo ir pra­di­nę Pie­tų Lie­tu­vos pa­si­prie­ši­ni­mo ko­vos stra­te­gi­ją. Tai­gi Ka­zi­mie­rai­čio sla­py­var­dį jis pa­si­rin­ko neat­si­tik­ti­nai, daug lai­ko pul­ki­nin­kas pra­leis­da­vo mal­do­je – po­kal­by­je su Die­vu. Fi­lo­so­fas Vy­tau­tas Ali­šaus­kas apie šv. Ka­zi­mie­rą ra­šė: „Šven­ta­sis Ka­zi­mie­ras per­žen­gė sa­vo epo­chą ir luo­mą. Taip jau es­ti, kad tie, ku­rie pa­si­ren­ka be iš­ly­gų ieš­ko­ti Die­vo, tam­pa žmo­nė­mis vi­siems lai­kams.“ Taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie kie­tą že­mai­tį Juo­zą Vit­kų-Ka­zi­mie­rai­tį, žu­vu­sį 1946 m. lie­pos 2 d. su­si­rė­mi­me su so­vie­ti­ne ka­riuo­me­ne Ža­lia­miš­ky­je ne­to­li Liš­kia­vos (Laz­di­jų aps.). Ne­pa­gai­lė­jo so­vie­tai ir jo šei­mos: žmo­ną su še­šiais ma­ža­me­čiais vai­kais 1948 m. iš­trė­mė į to­li­mą ir šal­tą Si­bi­rą.
Ap­do­va­no­ji­mai

Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai ka­ri­nin­kui Juo­zui Vit­kui 1928 m. bu­vo įteik­tas Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­da­lis, 1936 m. – Ge­di­mi­no IV laips­nio, o 1938 m. – Šau­lių žvaigž­dės or­di­nai. 1949 m. va­sa­rio mė­ne­sį Va­ka­rų Lie­tu­vos sri­ty­je, Mi­nai­čių kai­me, vy­ku­sia­me vi­sos Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dų są­skry­dy­je Pie­tų Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dui Ka­zi­mie­rai­čiui po mir­ties už ypa­tin­gus nuo­pel­nus vyk­dant są­jū­džio idė­ją, už or­ga­ni­za­ci­nę, ka­ri­nę ir vi­suo­me­ni­nę veik­lą, ren­giant ir ma­si­niais ti­ra­žais lei­džiant po­grin­džio spau­dą, o ypač mir­ties va­lan­dą pa­ro­dy­tą did­vy­riš­ku­mą, su­teik­tas Lais­vės ko­vo­to­jo kar­žy­gio var­das, jį ap­do­va­no­jant I laips­nio Lais­vės ko­vos kry­žiu­mi.

Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, 1997 m. lapk­ri­čio 20 d. Lie­tu­vos Pre­zi­den­to dek­re­tu Juo­zas Vit­kus-Ka­zi­mie­rai­tis bu­vo ap­do­va­no­tas Vy­čio kry­žiaus I laips­nio or­di­nu. Jo var­du pa­va­din­tas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės In­ži­ne­ri­jos ba­ta­lio­nas, mo­kyk­la gim­ta­ja­me Tirkš­lių mies­te­ly­je, gat­vės Vil­niu­je, Kau­ne, Va­rė­no­je. Nuo 2015 m. Kau­ne vei­kia pul­ki­nin­ko J. Vit­kaus-Ka­zi­mie­rai­čio at­mi­ni­mo drau­gi­ja. 2017 m. apie Juo­zą Vit­kų bu­vo su­kur­tas do­ku­men­ti­nis fil­mas „Ne­pap­ras­ta au­ka“ (re­ži­sie­rė Ag­nė Za­lans­kai­tė), o 2023 m. – vai­dy­bi­nės do­ku­men­ti­kos fil­mas „Bu­čiuo­ju, Juo­zas“ (re­ži­sie­rė A. Za­lans­kai­tė).

2023 m. spa­lio 20–21 d. Vil­niu­je įvyks Juo­zo Vit­kaus-Ka­zi­mie­rai­čio, do­ro ir kil­naus žmo­gaus, že­mai­čio, sa­vo krau­ju ap­lais­čiu­sio dzū­kų že­mę, lai­do­tu­vių ce­re­mo­ni­ja: at­si­svei­ki­ni­mas su ve­lio­nio pa­lai­kais vyks Šv. Jo­nų baž­ny­čio­je, iš kur jis am­ži­no­jo poil­sio at­guls An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se.

Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“