Ro­žių ka­ra­lys­tė Ei­gir­džiuo­se

Ei­gir­džiuo­se gy­ve­nan­tis ūki­nin­kas Pet­ras Jap­ki­nas yra tik­ras ro­žių en­tu­zias­tas. Prieš 40 me­tų pa­so­di­no pir­mą­ją sa­vo ro­žę ir nuo ta­da ne­ga­li su­sto­ti – vis at­ran­da nau­jų veis­lių, ku­rio­mis pa­puo­šia sa­vo iš­puo­se­lė­tą ro­žy­ną. Kai prieš po­rą me­tų lan­kė­mės Pet­ro gė­ly­ne, jis au­gi­no per du šim­tus ro­žių veis­lių krū­mų, o šiuo me­tu jų ko­ne trys šim­tai. Jis pui­kiai ži­no vi­sų sa­vo au­gi­na­mų ro­žių pa­va­di­ni­mus ir ypa­tin­gai jo­mis rū­pi­na­si, gal to­dėl jo ro­žy­nas tie­siog kles­ti ir nuo jo gro­žio neį­ma­no­ma ati­trauk­ti akių.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

P. Jap­ki­no iš­puo­se­lė­tas ro­žy­nas ati­ma ža­dą vos tik įė­jus – spal­vin­gi ro­žių žie­dai ir jų aro­ma­tas ap­svai­gi­na. Ro­žy­nas kruopš­čiai pri­žiū­rė­tas, vis­kas su­de­rin­ta, sko­nin­gai su­tvar­ky­ta ap­lin­ka, iš ku­rios ne­si­no­ri išei­ti. Ir pa­ts šei­mi­nin­kas sa­ko, kad čia at­gau­na jė­gas ir blo­gą nuo­tai­ką nu­ve­ja ša­lin.

Pet­ras tu­ri su­kau­pęs tiek ži­nių apie ro­žes, kad ga­lė­tų kon­sul­tuo­ti vi­sus ro­žių my­lė­to­jus ir au­gin­to­jus. Sa­vo pa­ta­ri­mų jis nie­kam ne­gai­li, mie­lai da­li­ja­si pa­tir­ti­mi ir kvie­čia už­suk­ti į sa­vo ro­žy­ną.

Pet­ras nau­jų veis­lių žval­go­si in­ter­ne­te, va­ži­nė­ja į Kau­no bo­ta­ni­kos so­dą bei Šiau­liuo­se esan­tį Fren­ke­lio vi­los ro­žy­ną. Jis daug skai­to apie šias gė­les ir tik ge­rai įsi­gi­li­nęs nu­spren­džia, ko­kią ro­žę įsi­gy­ti. Sa­ko, kad ne­no­ri ro­žių, ku­rios grei­tai nu­žy­di – no­ri­si, kad jų žie­dai džiu­gin­tų kuo il­giau.

Dar vi­sai ne­se­niai P. Jap­ki­nas tu­rė­jo apie 200 ro­žių krū­mų, o šian­dien jų skai­čiuo­ja 270. Pla­nuo­se – iš­plės­ti ro­žy­ną iki 300 krū­mų. Tam jau ruo­šia­mas že­mės plo­tas, ku­ria­me ki­tais me­tais įsi­kurs nau­jos ro­žės. Paš­ne­ko­vas at­vi­rau­ja, kad po to ža­da su­sto­ti – ne dėl to, kad dau­giau ro­žių veis­lių ne­ras­tų, mat jų pa­sau­ly­je skai­čiuo­ja­ma 10 000, bet to­dėl, kad jau už­teks.

Ro­žy­nui paį­vai­rin­ti tarp šim­tų ro­žių Pet­ras sko­nin­gai įkom­po­nuo­ja ir ki­tus au­ga­lus.

To­kių di­de­lių ro­žių au­gin­to­jų Tel­šiuo­se Pet­ras ne­su­tin­ka, bet tu­ri ke­le­tą bend­ra­min­čių Kur­šė­nuo­se, Kau­ne, Klai­pė­do­je ir Kre­tin­go­je.

Anot ro­žių au­gin­to­jo, ro­žė nė­ra il­ga­me­tis au­ga­las – ji ge­riau­siai ve­ši iki 8–10 me­tų. Ro­žėm tin­ka­miau­sios są­ly­gos aug­ti yra nak­tį, kai oro tem­pe­ra­tū­ra lai­ko­si 15–18 laips­nių, o die­ną – iki 25 laips­nių. Šios gėlės la­bai jaut­rios vė­jui ir skers­vė­jams, be to, yra reik­lios mais­to me­džia­goms, nes joms rei­ka­lin­ga di­džiu­lė ener­gi­ja išau­gin­ti to­kius žie­dus. To­dėl ro­žių ge­riau ne­so­din­ti ar­ti ki­tų me­džių.

Ūki­nin­kas pa­šmaikš­tau­ja, kad ro­žių žie­dų nei dai­gų ne­par­da­vi­nė­ja, tik in­ves­tuo­ja. Kai iš­girs­ta klau­si­mą, už ko­kius pi­ni­gus ati­duo­tų sa­vo ro­žy­ną, Pet­ras tvir­ti­na, kad jis neį­kai­no­ja­mas.

Nė­ra die­nos, kad jis neap­lan­ky­tų sa­vo ro­že­lių. Pa­sak jo, šios gė­lės la­bai grei­tai au­ga, to­dėl bū­ti­na jas ap­lan­ky­ti, pa­si­džiaug­ti jų žie­dais. Be to, dar­bo čia ga­na ne­ma­žai – su­rink­ti nu­žy­dė­ju­sius žie­dus, pa­pu­ren­ti že­mę, pa­tręš­ti, pa­lais­ty­ti.

Pet­ras ro­žes lais­to va­ka­rais, tai da­ro re­tai ir ne­gai­lė­da­mas van­dens. Bū­na ir taip, kad ten­ka ro­žių krū­mą pa­ša­lin­ti, jei veis­lė ne­pa­si­tei­si­no ar­ba per žie­mą neiš­gy­ve­no. Jis nie­ka­da ne­gel­bė­ja pa­var­gu­sių au­ga­lų, ge­riau iš­kart so­din­ti nau­ją. Vien pa­va­sa­rį iš ro­žy­no pa­ša­li­no 20 gė­lių kel­mų, bet pa­so­di­no tris kar­tus dau­giau.

Ypač šei­mi­nin­kui pa­tin­ka ro­žy­ną ap­lan­ky­ti ry­te, sau­lei te­kant, kai ro­žių žie­dų sklei­džia­mas kva­pas in­ten­sy­viau­sias: „Atei­ni, koks gro­žis, oras gai­vus, ro­žių žie­dai nuo­sta­būs, ga­li žmo­gus nu­griū­ti… Ir vėl pa­si­se­mi tos ener­gi­jos, ir vėl pir­myn.“ Pet­ras sa­ko kar­tais pa­sva­jo­jan­tis, kad jei bū­tų jau­nes­nis, bū­ti­nai pa­so­din­tų me­džių par­ką atei­ties kar­toms.

Pa­sak P. Jap­ki­no, ro­žė yra po­pu­lia­riau­sia gė­lė pa­sau­ly­je, va­di­na­ma gė­lių ka­ra­lie­ne, apie jas yra su­kur­ta ir pa­ra­šy­ta be­ga­lė dai­nų ir ei­lė­raš­čių: „Ro­žė – tai mei­lės, ti­kė­ji­mo, lau­ki­mo, vil­ties, pra­ban­gos, skaus­mo sim­bo­lis. Ši gė­lė – tai drau­gė, ku­ri ly­di mus vi­są gy­ve­ni­mą.“

Ro­žių au­gin­to­jas pa­si­da­li­jo ne­ži­no­mo au­to­riaus pra­smin­go­mis ei­lė­mis apie šias gė­les:

„Aš pa­ra­šy­siu tau ei­les ant ro­žės žied­la­pių bal­tų,
Gra­žias ei­les ir be klai­dų.
Aš pa­ra­šy­siu tau ei­les ant
pie­vų smil­gos,
Kad ke­lias pas ma­ne ne­bū­tų tau toks il­gas.
Aš pa­ra­šy­siu tau ei­les ant
pie­vų rū­ko,
Gra­žias ei­les, šir­dies ei­les ant pie­nės pū­ko.
Pa­bu­dęs anks­tų ry­tą tuos rū­kus su­plė­šyk,
Tik ma­no tu ei­lių, pra­šau, po pie­vas neiš­mė­tyk.“