Re­ži­sie­rius Do­na­tas Ži­lins­kas kvie­čia į prem­je­rą

Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ras žiū­ro­vus kvie­čia į prem­je­rą, iš­si­ski­rian­čią lie­tu­viš­ku­mu ir ak­tua­lu­mu.

Re­ži­sie­rius ir ins­ce­ni­za­ci­jos au­to­rius Do­na­tas Ži­lins­kas, rem­da­ma­sis Pet­ro Vai­čiū­no pje­se „Sta­bai ir žmo­nės“ (1928 m.), pri­sta­to spek­tak­lį „Sta­be­lis“, ku­ria­me ne­sie­kia­ma mo­ra­li­zuo­ti ar įteig­ti žmo­giš­kų­jų tie­sų – tie­siog kvie­čia­ma su hu­mo­ru pa­žvelg­ti į to laik­me­čio vi­suo­me­nę ir at­ras­ti pa­na­šu­mų su šian­die­na.

Prem­je­rą bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti Tel­šių kul­tū­ros cent­re va­sa­rio 25 d. ir ko­vo 5 d.

Apie kū­ry­bos pro­ce­są ir spek­tak­lio ak­tua­lu­mą šian­dien kal­ba­mės su re­ži­sie­riu­mi D. Ži­lins­ku.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Ar­tė­ja Jū­sų sta­to­mo spek­tak­lio prem­je­ra. Apie ką jis? Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent šią te­mą ar kū­ri­nį?

– Šian­dien, kai mū­sų vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja su­si­skal­dy­mas ar ele­men­ta­rus ne­su­si­kal­bė­ji­mas, ne­beat­ran­da­me sa­vy­je tik­rų­jų žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių. Ieš­ko­da­mi ki­to­kių – aukš­tes­nių – ver­ty­bių, tik­rą­sias, ker­ti­nes ver­ty­bes nu­stu­mia­me į ant­rą pla­ną ar­ba jas iš­krei­pia­me.
P. Vai­čiū­no pje­sė „Sta­bai ir žmo­nės“ (1928 m.) – vie­na ryš­kiau­sių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos dra­mų, ku­rio­je au­to­rius kri­tiš­kai žvel­gia į to me­to vi­suo­me­nės ydas ir mo­ra­li­nį veid­mai­nia­vi­mą. To­dėl Že­mai­tės dra­mos teat­ro mė­gė­jų tru­pė šią be­veik prieš šim­tą me­tų pa­ra­šy­tą dra­mą at­gai­vi­na spek­tak­ly­je „Sta­be­lis“, su­kur­ta­me pa­gal P. Vai­čiū­no pje­sę.

– Ko­kias te­mas ar pro­ble­mas spek­tak­lis ke­lia šian­die­nos žiū­ro­vui?

– Spek­tak­ly­je vaiz­duo­ja­mas vi­suo­me­nės au­to­ri­te­tų – „sta­bų“ – ir tik­rų­jų žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių be­si­lai­kan­čių žmo­nių konf­lik­tas, jų ne­su­si­kal­bė­ji­mas. Nuo spek­tak­ly­je vaiz­duo­ja­mo tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos lai­ko­tar­pio iki da­bar mū­sų vi­suo­me­nė ne­la­bai kuo pa­si­kei­tė. Šian­dien „sta­bus“ ma­to­me ne tik rea­lia­me gy­ve­ni­me, bet ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ar in­ter­ne­ti­nė­se me­di­jo­se, kur tik­ra­sis vaiz­das daž­nai yra iš­kreip­tas, ne­tik­ras. Spek­tak­liu ne­sie­kia­ma mo­ra­li­zuo­ti ar įteig­ti žmo­giš­kų­jų tie­sų – tie­siog kvie­čia­ma su hu­mo­ru pa­žvelg­ti į to laik­me­čio vi­suo­me­nę ir at­ras­ti pa­na­šu­mų su šian­die­na. Mei­lės, iš­da­vys­tės ir veid­mai­niš­ku­mo te­mos šia­me spek­tak­ly­je – ak­tua­liau­sios.

– Kaip gi­mė šio spek­tak­lio idė­ja?

– Spek­tak­lio idė­ja gi­mė svars­tant, kuo šian­die­nos vi­suo­me­nė ski­ria­si nuo P. Vai­čiū­no ap­ra­šy­tų pje­sė­je vaiz­duo­ja­mų tar­pu­ka­rio lai­kų. No­rė­jo­si tai pa­ro­dy­ti su hu­mo­ru, bet kar­tu ir su tam tik­ru kri­tiš­ku žvilgs­niu.

– Su ko­kiais di­džiau­siais iš­šū­kiais su­si­dū­rė­te sta­ty­da­mas spek­tak­lį?

– Ka­dan­gi Že­mai­tės dra­mos teat­ras re­no­vuo­ja­mas, tai pra­ban­gos re­pe­tuo­ti sa­lė­je (kaip anks­čiau) ne­tu­rė­jo­me, to­dėl di­džio­ji da­lis re­pe­ti­ci­jų vyk­o ko­lo­nų sa­lė­je. Į Tel­šių kul­tū­ros cent­ro sa­lę ėjo­me re­pe­tuo­ti tik bai­gian­tis spek­tak­lio re­pe­ti­ci­jų lai­ko­tar­piui, at­si­žvelg­da­mi į sa­lės užim­tu­mą. To­dėl re­pe­ti­ci­jos tu­rė­jo vyk­ti kon­cent­ruo­tai, sten­gian­tis kaip ga­li­ma iš­nau­do­ti ga­li­my­bę bū­ti sce­no­je.

– Ko­kie ak­to­riai vai­di­na spek­tak­ly­je?

– Spek­tak­ly­je vai­di­na Že­mai­tės dra­mos teat­ro suau­gu­sių­jų mė­gė­jų tru­pės na­riai ir pro­fe­sio­na­lai: Jo­gai­la Šim­kus, Aus­tė­ja Bist­ru­by­tė / Bri­gi­ta San­kaus­kai­tė (vie­na ki­tą dub­liuo­ja), Ju­li­ja Knei­tie­nė, An­ta­nas Nek­ra­šius, Re­mi­gi­jus Ma­cas, Vac­lo­vas But­kus / Ro­lan­das Nor­ma­nas (vie­nas ki­tą dub­liuo­ja), Va­len­ti­nas Šarp­nic­kis, Ais­tė Kor­ka­di­no­vai­tė-Šiaud­ku­lie­nė.

– Ko­kia kū­ry­bi­nė ko­man­da?

– Kū­ry­bi­nę spek­tak­lio ko­man­dą su­da­ro Že­mai­tės dra­mos teat­ro dar­buo­to­jai: dai­li­nin­kė – Gied­rė Sla­vins­kie­nė, švie­sos dai­li­nin­kas – Ser­gej Si­mo­nen­ko, gar­so re­ži­sie­rius – Min­dau­gas Drim­ba, sce­nos ir de­ko­ra­ci­jų tech­ni­kas – Ro­lan­das Lu­ko­šius.

– Kuo šis spek­tak­lis iš­si­ski­ria iš ki­tų jū­sų dar­bų?

– Pir­miau­sia spek­tak­lis iš­si­ski­ria lie­tu­viš­ku­mu: lie­tu­viš­ka dra­ma­tur­gi­ja, vaiz­duo­ja­mas Lie­tu­vos tar­pu­ka­ris, veiks­mas vyks­ta Lie­tu­vo­je ven­giant bui­ti­nių teat­ri­nių ele­men­tų. Spek­tak­lio jun­gia­mo­ji gran­dis ir de­ko­ra­ci­jos de­ta­lė – ak­muo, ap­link ku­rį ir vyks­ta vi­sas veiks­mas.

– Kam spek­tak­lis skir­tas – ar tu­ri­te konk­re­tų žiū­ro­vą min­ty­se?

– Konk­re­taus žiū­ro­vo ne­tu­ri­me. Ma­nau, kad kiek­vie­nos am­žiaus gru­pės žiū­ro­vas at­ras kaž­ką sau ar­ti­mo. Svar­biau­sia, kad vaiz­duo­ja­mos si­tua­ci­jos bū­tų at­pa­žįs­ta­mos, ma­ty­tos ar ma­to­mos šian­die­nos vi­suo­me­nė­je.

– Ko­kią pa­grin­di­nę ži­nu­tę siun­čia­te žiū­ro­vams?

– Nie­ka­da ne­rei­kia sa­vęs išaukš­tin­ti la­biau, nei esi iš tie­sų. Žmo­gaus pri­gim­ty­je nė­ra sta­bų, pir­miau­sia – žmo­gus. Sta­bus su­si­ku­ria­me ir į juos ly­giuo­ja­mės tik pa­tys.

– Jei rei­kė­tų šį spek­tak­lį api­bū­din­ti vie­nu sa­ki­niu – koks jis bū­tų?

– Nie­kas bu­vai – nie­kas ir li­kai.