„Su kauke gyventi sunku, o ją nusiimti – baisu. Tačiau tik nusiėmę kaukes mes pradedame kvėpuoti. Priešingu atveju anksčiau ar vėliau pradedame kaukti, nes negyvename savo gyvenimo“, – sako geštalto psichoterapeutė Inga Motuzaitė. Pasak jos, viena didžiausių šiuolaikinio žmogaus dilemų yra pasirinkimas tarp autentiškumo ir priklausymo: mes taip bijome prarasti ryšį su kitu, kad nepastebimai prarandame ryšį su savimi.
Daugiau nei dešimtmetį vedanti mokymus, organizuojanti stovyklas psichoterapeutė, terapijos su žirgais specialistė I. Motuzaitė pabrėžia: buvimas savimi santykyje nėra nekintantis, tai – nuolat besikeičiantis procesas.
Kas yra kaukė: saugumo garantas ar kalėjimas?
Psichoterapeutė atskleidžia, kad geštalto terapijos požiūriu kaukė – tai nesąmoningi prisitaikymo būdai, susiformavę ankstyvose santykių situacijose, kai ryšio išsaugojimas buvo būtinas saugumui ir išgyvenimui: buvo svarbu išlaikyti ryšį su svarbiais asmenimis, kilo baimė būti nemylimam, atstumtam, nepriimtam toks, koks esu, kaip jaučiuosi, kaip elgiuosi ir pan.
„Pavyzdžiui, kai kurie vaikai išmoksta būti „patogūs“: nerodyti liūdesio, pykčio ar kitų „nepatogių“ jausmų. Taip jie elgiasi ir suaugę, tačiau jaučiasi nelaimingi – į jų poreikius nekreipiamas dėmesys, jie ir toliau prisitaiko prie kitų. Nors toks elgesys kažkada buvo reikalingas, vėliau jis tampa kliūtimi mezgant brandžius santykius, kur svarbus emocinis prieinamumas“, – aiškina I. Motuzaitė.
Pasak jos, autentiškumas dažnai klaidingai tapatinamas su impulsyvumu – „darau, ką noriu“. Iš tiesų būti autentiškam reiškia būti sąmoningam ir atsakingam už savo pasirinkimus bei jų pasekmes. Tai gebėjimas būti kontakte su kitu, išlaikant ryšį su savo jausmais, pojūčiais ir vertybėmis. I. Motuzaitė perspėja, kad santykis, kuriame negalime būti savimi, anksčiau ar vėliau kainuos daugiau nei vienatvė.
„Kaip atpažinti, kad aukoju save santykyje su kitu? Atsiranda nuojauta (angl. „gut feeling“), nepasitenkinimas, pyktis, nuovargis, nusivylimas, nerimas. Įvairūs kūno simptomai – ženklai – gali būti labai skirtingi. Kai nusiimame kaukę, energija, kurią naudojome jai „prilaikyti“, išsilaisvina kūrybai, džiaugsmui ir tikram, giliam ryšiui“, – priduria psichoterapeutė.
Neretai santykiuose atsiduriama tarp dviejų kraštutinumų – arba visiškai prisitaikoma prie kito, arba bet kokia kaina ginami tik savo interesai. Pasak I. Motuzaitės, taip nutinka atsiradus vidinei įtampai tarp dviejų pamatinių poreikių – būti ryšyje su kitu, priklausyti ir būti savimi. Ar įmanoma dviejų žmonių partnerystė, kurioje niekas nesijaučia nuskriaustas? Specialistė teigia, kad taip, tačiau tam reikalingas atvirumas, smalsumas, sąmoningumas ir atsakomybė.
„Užuot galvoję: „Aš žinau, ką jis pasakys“, mes turime mokytis klausti. Smalsumas yra priešnuodis projekcijoms. Aš esu atsakingas už tai, kaip aš pranešu apie savo ribas ir poreikius, bet aš nesu atsakingas už kito reakciją. Tai viena sunkiausių pamokų – leisti kitam jaustis taip, kaip jis jaučiasi, bet dėl to neišduoti savęs“, – sako ji.
Kaukės, kurias dėvime dažniausiai
I. Motuzaitė išskiria pagrindinius elgesio modelius, kurie dažniausiai trukdo autentiškam ryšiui su savimi ir kitais. Vienas jų – vengimas, kai vengiama kalbėti apie esmę, pavyzdžiui, juokiamasi, nors jaučiama įtampa, naršoma telefone, kad nejaustum nuobodulio ar nerimo, kalbama apie orą (angl. „small talks“), kuriami meilės eilėraščiai vietoje tiesioginio prisipažinimo.
„Kartais realybė tokia sudėtinga, kad vengimą netgi rekomenduočiau – konferencijose su ukrainiečiais terapeutais kalbame ir apie tokius terapijos būdus kaip pasipuošimas nauja suknele ir taurė šampano, nors šalia vyksta karas“, – sako psichoterapeutė.
Projektavimo modelis, pasak I. Motuzaitės, pasižymi savo minčių, jausmų, savybių priskyrimu kitam: „Tokiu atveju mes nustojame matyti žmogų – matome tik savo pačių minčių atspindžius jame. Tai draugystė su fantazija, kuri atima galimybę patirti tikrą artumą, nes gyvą ryšį pakeičia įsivaizdavimas.“
Psichoterapeutė atskleidžia, kad taisyklių laikymosi modelis, kaip sufleruoja pavadinimas, išsiskiria taisyklių laikymusi, neatsižvelgiant į pasikeitusią situaciją: „Pavyzdžiui, „susitarimų reikia laikytis“ – puiki taisyklė, bet kai jos laikomasi automatiškai, neatsižvelgiant į situaciją, tai gali trukdyti santykiui, pavyzdžiui, neatleidžiama kartą pavėlavus ir pan.“
Kitas modelis – susiliejimas, kai nebelieka ribų tarp „aš“ ir „tu“, o vietoj to atsiranda „mes“, pavyzdžiui, „mes mėgstame“, „mums skauda“: „Koks pavojus ryšiui? Pradedama nebejausti, ko noriu aš, tikiuosi, kad kitas toks pat, kaip aš.“
O minčių ir jausmų neišsakymą galima atpažinti iš nerodomo pykčio, nesakymo, kas mums netinka. „Kokia tikimybė išspręsti nesutarimą, jei kitas apie tai net neįtaria?“ – klausia psichoterapeutė.
Kontrolės modelis, pažymi ji, išsiskiria situacijos matymu tik iš savo perspektyvos, negirdint kitų, o nuvertinimo – savęs, kitų žmonių, situacijų sumenkinimu: „Pavyzdžiui, galima išgirsti tokį žmogų sakant: „Tai net nebuvo man svarbu.“
„Paskutinis dažniausiai pasitaikantis modelis pasižymi elgesiu, kai žmogus kitam daro tai, ko pats tikisi iš kitų. Pavyzdžiui, dovanoja dovanas, nors pats nori jas gauti, rūpinasi kitais, nors pačiam norisi rūpesčio iš kitų. Toks žmogus kurį laiką visai patogus santykyje, bet jis turi paslėptą lūkestį“, – teigia specialistė.
I. Motuzaitė pažymi, kad atpažinti savo kaukę – automatinį elgesio modelį – tai pirmas žingsnis, kuris suteikia galimybę rinktis: ar žmogus apskritai nori ką nors su tuo daryti ir, jei nori, tuomet – ką. Anot jos, nereikėtų skubėti „griauti“ šių elgesio modelių – terapija yra apie sąmoningumą ir integraciją, o tapimas autentiškam – tai tapimas vientisam.
„Kaukės nėra nei gerai, nei blogai – visi jas „dėvime“ ir netgi turime savo mėgstamiausias. Problema iškyla tada, kai kaukė tampa vieninteliu būdu būti santykyje, kai prarandamas pasirinkimas. Būti savimi – tai turėti pasirinkimą: dėvėti kaukę ar ją nusiimti“, – tvirtina psichoterapeutė.
Vis dėlto, atpažinus vengimo ar neišsakymo modelius, specialistė pataria pirmiausia sustoti ir atvirai paklausti savęs: „Ko vengiu? Ko nenoriu jausti, išsakyti?“, stebėti save ir įvertinti aplinkybes – gal jos jau pasikeitė ir galiu pabandyti elgtis kitaip. Susidūrus su projektavimo elgesio modeliu, svarbu būti smalsiems – pasitikslinti kito žmogaus apie save įsivaizdavimus: „aš žinau“ ar „aš įsivaizduoju“, kad taip yra.
„Pastebėjus aklą taisyklių laikymąsi vertėtų stebėti ir kritiškai vertinti visas taisykles, kurių laikotės. Atlikite savotišką jų peržiūrą: nebetinkančias taisykles keiskite naujomis, o tas, kurios vis dar tinkamos – palikite. Esant susiliejimui būtina ugdyti gebėjimą stebėti, kas yra būdinga man, o kas – kitam. Svarbu mokytis pasakyti „ne“, „taip“ ir brėžti aiškias ribas“, – akcentuoja I. Motuzaitė.
Norint atlaisvinti kontrolės gniaužtus, psichoterapeutė pataria ugdyti spontaniškumą ir kūrybiškumą – tai reiškia mokymąsi būti neapibrėžtume, priimti kitų požiūrį bei gebėjimą pabūti kito žmogaus vietoje.
„Atpažinus, kad sumenkinate save, kitus ar situaciją, verta savęs paklausti: „Ar tikrai esu sąžiningas ir atviras sau, kitam? Kaip priimti nepatogius jausmus, būti pažeidžiamam, bet tikram?“ Siūlyčiau mokytis duoti ir gauti komplimentus, surizikuoti tuo patikėti bent kartais“, – pabrėžia psichoterapeutė.
Galiausiai, jei žmogus kitam daro tai, ko pats tikisi, I. Motuzaitė pataria nuoširdžiai paklausti savęs apie tikrąjį lūkestį ir ar tikrai aiškiai jį iškomunikuojame kitiems.
Būti savimi santykyje: ne galutinis taškas, o kasdienė praktika
I. Motuzaitė pabrėžia, kad kaukė santykiuose turi aukštą kainą: „Ryšys tampa paviršinis, nes jame dalyvauja ne du žmonės, o dvi iliuzijos. Todėl net ir būdami dviese galime jaustis beviltiškai vieniši – juk kitas mato ir priima tik mūsų kaukę, o ne mus pačius.“
Norintiems sukurti tvirtą ryšį, kuriame jaustumėmės galintys nusiimti kaukes, atrasti balansą tarp „aš“ ir „mes“, psichoterapeutė pataria pradėti nuo savęs – būti savimi ir suprasti kitą – bei empatiškai kurti ryšį, stebėti, ko nori kitas, neprarandant savęs.
„Pradėkite nuo savęs pajautimo, savo kūno signalų, jausmų ir poreikių atpažinimo. Tik žinodami, kur yra mūsų ribos, galime jas aiškiai ir su pagarba iškomunikuoti kitam. O kurdami empatišką ryšį mokykimės ne „žinoti“ už kitą, o smalsiai klausytis, priimdami kitą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį norėtume matyti“, – aiškina I. Motuzaitė.
Specialistė taip pat pabrėžia, kad kai kuriuos mechanizmus savarankiškai atpažinti ne visada paprasta – tokiu atveju specialisto pagalba juos identifikuojant ir parenkant tinkamiausius metodus jiems integruoti gali tapti itin vertinga.
„Paaukodami save negalime tikrai, sąmoningai būti santykyje. Tik būdamas autentiškas galiu kurti tokį santykį su kitu, todėl noriu palinkėti gyventi savo autentišką gyvenimą ir kurti autentiškus ryšius. Tai nėra problema, kurią galima galutinai išspręsti – tai nuolatinė praktika. Kiekviena akimirka suteikia galimybę stabtelėti, įsiklausyti ir būti šiek tiek arčiau savęs. Būtent šiame sąmoningame buvime čia ir dabar vyksta tikrasis augimas ir integracija“, – linki I. Motuzaitė.
Loading ...
