Mažeikių muziejuje veikia Lietuvos dailininkų sąjungos narės, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorės Zitos Inčirauskienės jubiliejinė paroda „Prisiminimų kambarys“. Joje menininkė lankytojus kviečia pažvelgti į atmintį per asmenines gyvenimo patirtis, šeimos istorijas, kelionių metu surinktus žmonių paliktus ženklus bei kasdienius daiktus, kurie kūriniuose įgauna naują prasmę. Parodoje eksponuojami grafikos darbai, tekstilės kūriniai ir meninės instaliacijos pasakoja apie laiką, prisiminimus bei žmogaus paliekamus pėdsakus.
Kūrybai atėjo savas laikas
Z. Inčirauskienė kuria tekstilės, grafikos ir kaligrafijos srityse. Nuo 2000-ųjų ji surengė 20 autorinių parodų, taip pat dalyvavo daugybėje bendrų parodų ir projektų Lietuvoje bei užsienyje. Vis dėlto jos kūrybinis kelias prasidėjo gerokai vėliau nei vyro, skulptoriaus Romualdo Inčirausko, šiemet mininčio 50 metų kūrybinės veiklos jubiliejų. Pasak menininkės, jos pačios kūryba yra beveik 25 metais jaunesnė.
„Kaip visada sakau, viskam yra savo laikas. Matyt, pirmiausia reikėjo įvykdyti visus gyvenimo įsipareigojimus – užauginti vaikus, pasirūpinti tėvais ir seneliais, dirbti su studentais. Kartais net į savo sodelį negalėdavau užeiti, nes gyvenimas lėkė galvotrūkčiais. Tik vėliau atėjo laikas atverti Dievo duotą talentą“, – parodos pristatymo metu pasakojo Z. Inčirauskienė.
Dirbdama su studentais menininkė nuolat ieškojo naujų kūrybinių idėjų. Dalyvavimas tarptautinėse parodose ir projektuose įvairiose Europos šalyse, kelionės bei pažintis su kitų kūrėjų darbais tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu, o sukaupta patirtimi ji stengėsi dalytis su savo studentais, skatindama jų kūrybinius ieškojimus.
Atmintis – nuo gatvės ženklų iki istorinių epitafijų
Paroda „Prisiminimų kambarys“ susideda iš dviejų dalių, kurias jungia atminties tema. Vienoje ekspozicijos dalyje menininkė pristato per daugelį metų kelionių metu sukauptą medžiagą – grafito technika užfiksuotus žmonių paliktus ženklus ant suoliukų, pastatų, poilsiaviečių ar kitų viešųjų erdvių paviršių. Anot autorės, tai yra savotiški praeities pėdsakai, primenantys laikus, kai žmonės savo mintis, vardus ar jausmus įamžindavo ne socialiniuose tinkluose, o aplinkoje.
„Anksčiau žmonės daugiau išsiliedavo ant suoliukų, pastatų ar kitų vietų – palikdavo įbrėžimus, užrašus, piešinius. Dabar daugelio tų vietų jau nebėra arba jos atrodo visai kitaip, todėl norėjosi tuos ženklus išsaugoti“, – pažymėjo menininkė.
Kitą ekspozicijos dalį sudaro darbai, sukurti pagal istorinių bažnyčių grindyse išlikusias epitafijas ir antkapių fragmentus. Keliaudama po Gdanską ir Taliną autorė, gavusi leidimą, grafito technika perkėlė ant popieriaus kelių šimtų metų senumo herbus, raides ir kitus ženklus. Vis dėlto ją domino ne istoriniai faktai ar konkrečios asmenybės, o pati raidžių plastika, kompozicija ir skirtingų epochų šriftų estetika.
„Kaligrafija ir šriftas yra mano arkliukas. Man buvo įdomu atrasti gotikos, renesanso šriftų formas, jas išryškinti, analizuoti jų kompoziciją. Istoriškumą galima atsekti vien iš raidžių formų“, – sakė menininkė.
Asmeniniai prisiminimai virto meno kūriniais
Antrojoje parodos dalyje Z. Inčirauskienė atveria asmeninį prisiminimų pasaulį. Instaliacijose panaudoti autentiški šeimos daiktai, išsaugoti per daugelį metų, – vaikų drabužėliai, užrašytos lopšinės, senos knygos, žindukai, užrašai apie pirmąsias gyvenimo dienas ir kitos kasdienybės detalės. Menininkės teigimu, šie daiktai tapo ne tik šeimos istorijos dalimi, bet ir kūrybine medžiaga, leidžiančia prisiminimus paversti meno kalba.
Vienas svarbiausių darbų – laikraščiais padengta siena, kurios idėja gimė prisiminus laikotarpį, kai 1975–1977 metais ji augino savo vaikus. Pasak autorės, daugelis eksponuojamų daiktų yra autentiški ir išsaugoti iki šių dienų, todėl kiekvienas jų sukelia skirtingus jausmus.
„Ten yra tikri vaikų drabužėliai, lopšinės, kurias jiems dainuodavau, knygos, pagal kurias juos auginau, užrašai apie jų gimimą, žindukai. Dabar į visa tai gali ir juokdamasis, ir su ašaromis žiūrėti, nes kiekvienas daiktas primena tam tikrą gyvenimo etapą“, – atviravo Z. Inčirauskienė.
Kitose instaliacijose autorė naudoja jau egzistuojančius kasdienius daiktus (angl. ready-made), juos perkuria ir suteikia jiems naują prasmę. Tarp jų – vaikystės fotografijos, Pirmosios Komunijos atributai, nėriniai, šeimos relikvijos ir kiti asmeninę istoriją menantys objektai. Pasak autorės, kiekvienas kūrinys gimė iš konkretaus prisiminimo ar šeimos pasakojimo, todėl ekspozicija tampa ne tik meno darbų rinkiniu, bet ir jautriu gyvenimo fragmentų pasakojimu.
Šeimos istorijos – meno kalba
Dalis ekspozicijos skirta šeimos istorijoms ir vaikystės prisiminimams. Čia eksponuojamas lovūgalis, vaikų ir anūkų ūgio matuokliai, tėvų nuotraukos, siuvinėti darbai bei kiti autentiški daiktai, kuriuos menininkė kūrybiškai perdirbo ir įprasmino naujame kontekste. Pasak autorės, vartant šeimos albumus ar paėmus į rankas senus daiktus, dažnai gimsta idėjų būsimiems kūriniams.
Vienas iš darbų gimė iš vaikystės prisiminimo apie autorės senelį. Prieš eidamas į bažnyčią jis visuomet pasirūpindavo, kad marškiniai būtų švarūs ir tvarkingai išlyginti, o šią šeimos kasdienybės detalę menininkė vėliau perkėlė į meninę instaliaciją.
„Mano senelis buvo šaltkalvis, bet eidamas į bažnyčią visada norėdavo atrodyti tvarkingai. Jis prašydavo manęs prižiūrėti jo marškinius, kad jie būtų švarūs ir išlyginti. Tas prisiminimas ir sugulė į marškinių instaliaciją“, – pasakojo Z. Inčirauskienė.
Kūryba, gimstanti iš kasdienybės
Pasak parodos autorės, kūrybinės idėjos gimsta pačiose paprasčiausiose kasdienėse situacijose – atliekant buities darbus. Šią mintį atspindi ir Kristijonui Donelaičiui skirtas kūrinys – instaliacija iš supjaustytų puodų, ant kurių užrašytos jo kūrybos ištraukos. Šiame darbe atsiskleidžia Donelaičio kūrybos ryšys su paprasto žmogaus kasdienybe, buitimi ir darbu.
„Kai esi moteris, mama, žmona ir kūrėja, mintys apie kūrybą lydi visur – net plaunant puodus ar gaminant valgyti. Donelaičio kūryboje mane visada žavėjo ryšys su paprastu žmogaus gyvenimu, todėl ši tema man pasirodė labai artima“, – sakė autorė.
Kitame kūrinyje eksponuojama „Raudų knyga“, kuri naują prasmę įgavo visai netikėtai. Knyga buvo eksponuojama Niujorke vykusioje parodoje, tačiau grįžo smarkiai apgadinta. Nors žalos niekas neprisiėmė atlyginti, autorės vyras Romualdas ją kruopščiai suklijavo.
„Kuo daiktas labiau nukenčia, tuo didesnę prasmę kartais įgauna. Gavusi knygą sudaužytą supratau, kad ji jau turi ne tik savo pavadinimo istoriją, bet ir savąją – tapo tarsi seno daikto atgimimo simboliu“, – pabrėžė Z. Inčirauskienė.
Skaudūs prisiminimai virto meno kūriniais
Ne visi parodoje eksponuojami prisiminimai yra šviesūs. Dalis jų gimė iš skaudžių asmeninių išgyvenimų, kurie, bėgant metams, įgavo kitą prasmę ir virto meno kūriniais.
Viename iš darbų autorė įprasmino kelionėje po Karpatų kalnus patirtą traumą. Instaliacijoje panaudotos autentiškos rentgeno nuotraukos, kurias menininkė apsiuvo, taip pat kiti su gydymu ir patirta trauma susiję daiktai. Pasak Z. Inčirauskienės, vėliau gyvenime teko patirti ir daugiau kaulų lūžių, todėl skaudūs išgyvenimai ilgainiui virto ne tik prisiminimais, bet ir kūrybos dalimi.
Parodoje eksponuojami ir autorės sukurti votai – simboliniai padėkos ženklai, įkvėpti krikščioniškos tradicijos. Menininkė pasakojo, kad Lenkijos bažnyčiose matyti prie altorių kabinami rankų, kojų ar net ramentų atvaizdai paskatino savaip interpretuoti šią tradiciją. Nors autorės sukurti votai neturi tiesioginės religinės reikšmės, jų idėja gimė pamačius reklamuojamą tepalą „Lioton 1000“, žadantį grakščias kojas. Šį kasdienybės vaizdinį menininkė susiejo su bažnyčiose matytais votais ir savaip interpretavo jų simboliką.
Vienas asmeniškiausių parodos kūrinių – „Mano brolio, mano sūnaus jūreiviškas švarkas“. Švarkas iš pradžių priklausė autorės broliui, tarnavusiam Kaliningrade, o po daugelio metų jį atrado ir dėvėjo sūnus Ignas. Vėliau, šeimai išgyvenus skaudžius įvykius, menininkė švarką pavertė meno kūriniu – išsiuvinėjo jį žaliosiomis rūtomis ir Saliamono Patarlių knygos ištraukomis, kurias skyrė sūnui kaip motinos palinkėjimą ir gyvenimišką pamokymą.
Paroda Mažeikių muziejuje veiks iki rugpjūčio 29 dienos.
Karolina GUDAUSKAITĖ
Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
Loading ...
