Kaip Ka­ro­lis at­ra­do sa­vo vietą Lie­tu­vos gy­ny­bo­je

Va­sa­ros ato­sto­goms iš sos­tinės į gim­tuo­sius Tel­šius su­grįžęs Vil­niaus uni­ver­si­te­to kultū­ros is­to­ri­jos ir ant­ro­po­lo­gi­jos stu­den­tas Ka­ro­lis An­ta­na­vi­čius par­si­vežė ne tik stu­dijų įspūdžių, bet ir nau­jos pa­tir­ties. Ne­se­niai jis baigė gink­luo­to pa­si­prie­ši­ni­mo ba­zinį šau­lio įgūdžių kursą, ku­rio me­tu ne tik įgi­jo pra­kti­nių ži­nių, bet ir nau­jai pa­žvelgė į pi­lie­tiš­kumą, ko­man­dinį darbą ir pa­si­ren­gimą vals­tybės gy­ny­bai.

Apie tai, kodėl Ka­ro­lis nu­sprendė tap­ti šau­liu, ko­kių pa­mokų įgi­jo ir kad vals­tybės gy­ny­ba pra­si­de­da nuo kiek­vie­no iš mūsų, kal­bamės šia­me in­ter­viu.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

– Kaip pra­si­dėjo Jūsų ke­lias į Lie­tu­vos šau­lių sąjungą?

– Šau­liu ta­pau kar­tu su dar 500 žmo­nių davęs prie­saiką 2025 metų lapk­ri­čio 29 dieną. Pir­ma, te­ko su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­vos šau­lių sąjun­gos is­to­ri­ja, sta­tu­tais, įsta­ty­mu ir eti­kos ko­dek­su, su­si­komp­lek­tuo­ti uni­formą ir ba­zinę eki­puotę, kas užt­ru­ko dėl išau­gu­sio su­si­domė­ji­mo šau­lys­te – par­duo­tuvės bu­vo išš­luo­tos, ap­ran­gos tie­ki­mas ne­spėjo vy­tis.

Po to laukė ke­lio­li­ka va­karų, skirtų ri­kiuotės pra­ty­boms, ci­vi­linės sau­gos, ka­ro in­ži­ne­ri­jos pa­skai­toms, ry­šių, me­di­ci­nos, to­pog­ra­fi­jos ir lau­ko tak­ti­kos pra­kti­kai. Be pus­die­nio orien­ta­ci­nio žy­gio, miš­ke te­ko pra­leis­ti ir nak­vo­ti du sa­vait­ga­lius tar­pinė­se ir bai­gia­mo­sio­se pra­ty­bo­se.

– Kas bu­vo sun­kiau­sia?

– As­me­niš­kai sun­kiau­sia kursų da­lis man bu­vo gink­lo funk­cio­na­vi­mo ir val­dy­mo per­pra­ti­mas: dau­gybė va­landų pra­leis­ta jį ar­dant ir su­ren­kant, va­lant iki bliz­ge­sio, mo­kan­tis sau­gos, uži­mant šau­dy­mo po­zi­ci­jas ir jas rea­liai iš­ban­dant šau­dyk­lo­je, vėliau miš­ke tak­ti­nių ope­ra­cijų ir ap­šau­dymų me­tu. Kaip hu­ma­ni­ta­rui, kny­gos ir raš­to žmo­gui, pri­si­jau­kin­ti ginklą ne­bu­vo leng­va, o jį lai­ky­ti – did­žiulė at­sa­ko­mybė.

– Ką Jums davė kur­sai?

– Baigęs juos pa­tvir­ti­nau sa­vo nuo­jautą, kad ne­su ka­rys iš pa­šau­ki­mo. Esu šau­lys iš būti­nybės. Šiek tiek ge­riau su­pran­tan­tis šiuo­lai­ki­nio dronų ir minų ka­ro rea­lybę, įgavęs did­žiulę pa­garbą ka­riuo­menės dis­cip­li­nai, iš­mokęs kant­rybės ir pri­si­tai­ky­mo ko­man­di­nia­me dar­be bei ge­ban­tis išt­ver­ti su­dėtin­gas fi­zi­nes sąly­gas, nuo­vargį ir tak­tinę įtampą.

– Ko­kias svar­biau­sias gy­ve­ni­mo pa­mo­kas iš­si­nešė­te iš kursų?

– Vis dėlto, kaip daž­nai kar­to­jo inst­ruk­to­riai, tai te­bu­vo žai­di­mas, ly­gi­nant su fron­to rea­ly­be Uk­rai­no­je. Tad šie kur­sai ne tik ugdė (iš)gy­ve­ni­mo įgūdžius, bet ir mo­ty­va­vo kuo dau­giau pa­siim­ti iš sa­vo pa­to­gios ir ap­rūpin­tos ci­vi­lio kas­die­nybės, at­si­duo­ti aka­de­mi­niams pro­jek­tams vi­su pa­jėgu­mu. Juk tam ir skir­ta tai­ka, kad ją pa­gerb­tu­me sa­vo dar­bais.

– Ką norė­tumė­te pa­sa­ky­ti žmonėms, svars­tan­tiems tap­ti šau­liais?

– Šau­lio ke­lias ga­li būti įvai­rus, ne­būti­na lai­ky­ti gink­lą ran­ko­se. Pats ilgą laiką ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je ne­turė­jau nei su šau­liais, nei su ka­riuo­me­ne su­si­ju­sių as­menų, todėl, jei kas nors tu­ri abe­jo­nių dėl šau­lystės, kvie­čiu kreip­tis, pa­pa­sa­ko­siu, ką pa­ty­riau ir su­ži­no­jau.

– Kaip, Jūsų nuo­mo­ne, kiek­vie­nas pi­lie­tis ga­li pri­si­dėti prie Lie­tu­vos sau­gu­mo?

– Lin­kiu vi­siems at­ras­ti sa­vo vietą Lie­tu­vos gy­ny­bo­je ir ją stip­rin­ti jau da­bar, nes tik taip at­si­kra­ty­si­me ne­ri­mo, ku­ris sle­gia mus vi­sus. Tėvynės la­bui!