Mažeikių muziejuje atidaryta lietuvių diplomato, dailininko Antano Liutkaus fotografijų paroda, kurioje – unikalūs kadrai, supažindinantys su dvidešimtojo amžiaus viduryje Prancūzijoje gyvenusiais lietuviais.
Pažinojo kaip diplomatą ir dailininką
Daliai mažeikiškių, kurie domisi krašto istorija, čia gimusiais žmonėmis, iš Leckavos kilęs A. Liutkus yra žinomas kaip teisininkas, diplomatas, tapytojas.
Juolab kad prieš aštuonerius metus Mažeikių muziejuje jau buvo surengta paroda, kurioje eksponuoti brolių Antano ir Juozo Liutkų tapybos darbai.
Dabar A. Liutkaus sūnaus Perkūno iniciatyva į Mažeikius atkeliavo ir fotoaparatu diplomato užfiksuoti vaizdai.
„Lietuvos diplomatai Prancūzijos Rivjeroje 1941–1953“ – taip pavadinta paroda, kurią apžiūrėję muziejaus lankytojai susipažins su lietuvių inteligentija, išgyvenusia nacių ir sovietų terorus, kentusia pabėgėlių, ištremtųjų dalią.
Eksponuojamos pirmą kartą
Ši paroda – keliaujanti. Prieš tai nuotraukos buvo eksponuojamos Kaune, Vilniuje, Marijampolėje. Mažeikiai tapo jos ketvirtąja stotele. O rudenį nuotraukos iškeliaus ten, kur ir buvo užfiksuotos – į Prancūziją.
Nors parodos sumanytoju ir iniciatoriumi įvardijamas P. Liutkus, prie to, kad ji atsirastų, prisidėjo daugiau žmonių ir organizacijų.
Viena jų – Kaune įsikūrusi Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus.
„Paroda – autentiška, šias nuotraukas Lietuvoje galima pamatyti pirmą kartą.
Kalbant apie istorinę jos dalį, nuotraukos yra unikalios tuo, kad atskleidžia lietuvių diplomatų, kurie buvo tenai Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau, kasdieninį gyvenimą – sunkų, bet ir labai įdomų“, – kalbėjo bibliotekos-muziejaus direktorius Arūnas Antanaitis.
Pasak jo, Prancūzijos lietuvių bendruomenė buvo nedidelė, bet labai koncentruota ir išskirtinai intelektuali. Todėl, jei muziejuje apsilankęs žmogus domisi menu, nuotraukose ras menininkų. Jei domisi filosofija, intelektualine istorija – pamatys filosofų, rašytojų tokių kaip lietuvių kilmės prancūzų semiotikas, kalbininkas, mitologas, eseistas Algirdas Julius Greimas. Jei domisi diplomatija, matys diplomatus, jei mada, nuotraukose išvys to meto žmonių aprangą bei jos detales.
Dalijosi prisiminimais ir mintimis
Parodos pristatyme Mažeikiuose dalyvavo ir diplomato sūnus 85-erių P. Liutkus. Pirmą kartą Lietuvą ir savo tėvo gimtąją Leckavą, Mažeikių rajoną jis aplankė 1990 metais, būdamas 51 metų. Tačiau nuo tada dažnai atvyksta į Lietuvą, moka gimtąją kalbą ir kaip įmanydamas stengiasi dalytis su visuomene, muziejais tėvo palikta informacija. Šiuo atveju surengė parodą, kurioje eksponuojamos įdomiausios, geriausios fotografijos iš jo šeimos archyvo, 600 negatyvų kolekcijos.
Svečias su parodos pristatymo dalyviais pasidalijo savo prisiminimais, pasakojimais apie tėvą bei jo bičiulius, mielai atsakė į susirinkusiųjų klausimus.
Neringa ŠVELNIENĖ
Algirdo VILKO nuotr.
„Santarvė“ su savo skaitytojais dalijasi istorikės Astos Petraitytės-Briedienės parašyta parodos „Lietuvos diplomatai Prancūzijos Rivjeroje 1941–1953“ anotacija:
„Pirmojo pasaulinio karo metais paskelbusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika gyvavo daugiau nei du dešimtmečius (1918–1940). Jos delegacija pirmuosius diplomatinius ryšius su Prancūzija užmezgė 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje.
1924 m. Vyriausybės delegatu tapo Oskaras W. De L. Milosz-Milašius (1877–1939). Kitais metais Lietuvos Nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje buvo paskirtas Petras Klimas (1891–1969).
1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė Nepuolimo sutartį, taip vadinamą Molotovo–Ribentropo paktą. Pasirašydami pakto slaptuosius protokolus, sovietai ir naciai pasidalijo Europą. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo pradžios ženklas.
1940 m. gegužės 10 d. naciai paskelbė karą Prancūzijai, birželio 14 d. užėmė Paryžių. Sovietai, naudodamiesi proga, padieniui (birželio 15, 16, 17 d.) okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Per vieną dieną (liepos 21 d.), naudodami jau išbandytą nepriklausomų valstybių užgrobimo modelį, maskuodami tikruosius savo tikslus, jie surengė surežisuotus „demokratinius“ seimo rinkimus visose trijose okupuotose teritorijose, o rugpjūčio pradžioje įstūmė jas į SSSR sudėtį.
Prancūzijos sostinėje dirbusiems Lietuvos diplomatams Paryžiaus policijos prefektūra nurodė atiduoti pasiuntinybių raktus. Taip buvo vykdomi trečiosios šalies, tai yra Sovietų Sąjungos, reikalavimai. Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, diplomatai liko be savo valstybių, bet savo misiją garbingai tęsė toliau.
Iš nacių užimto Paryžiaus priversti pasitraukti Lietuvos diplomatai P. Klimas, Antanas Liutkus, Juozas Lanskoronskis, iš Ženevos – Jurgis Savickis, karo metus praleido Pietų Prancūzijoje, svečiuodavosi vieni pas kitus įvairiais vardais – „Ariogala“, „Amerika“, „Svėdasai“, „Biržai“ pavadintose vilose. Bėgdami nuo raudonojo sovietų teroro, prieglobstį Grasse, Roquebrune Cap Martin, Beaulieu arba Villefranche sur mer rado ne vienas žymus lietuvis.
1943 m. rugsėjo 18 d. naciai suėmė diplomatą P. Klimą, kurį kalino iki 1944 m. pavasario. Jam grįžus į Lietuvą, kitų metų rudenį jį suėmę sovietai diplomatą kalino, nuteisė, ištrėmė. Iš tremties į Lietuvą jis sugrįžo 1954 m.
1944 m. Prancūzija buvo išvaduota. Sovietų okupuota ir nacių bei vėl sovietų reokupuota Lietuva nepriklausoma valstybe tapo tik po pusės amžiaus. Nors Lietuvos vardas buvo ištrintas iš politinio pasaulio žemėlapio, nors ji buvo už „geležinės uždangos“, sovietų engiama ir draskoma, bet diplomatinę kovą už savo šalį tęsė Lietuvos diplomatinė tarnyba.
Likusi už tradicinės diplomatijos ribų, Lietuvos diplomatinė tarnyba ieškojo netradicinių sprendimų. Jie išlaikė senuosius, dar iki Antrojo pasaulinio karo užmegztus dalykinius ir privačius kontaktus, jais rėmėsi, taip pat diskretiškai mezgė naujus, kurie galėjo padėti jų veikloje išlaisvinant Lietuvą, neleidžiant demokratiniam pasauliui užmiršti jos tragedijos.
Lietuvos diplomatai kiek galėdami gelbėjo savo tautiečius, likusius šiapus ir anapus „geležinės uždangos“: išduodavo Lietuvos Respublikos pasus, tvirtindavo pabėgėlių išsilavinimą patvirtinančius diplomus. Ypač diplomatai rūpinosi tuo, kad pasitraukę iš Lietuvos jų piliečiai nebūtų iš Vakarų Europos pabėgėlių stovyklų deportuoti į Sovietų Sąjungą, kur jiems grėsė mirtis, tremtis.
Diplomatai, bendradarbiaudami su aktyvia lietuvių išeivija, rengdavo bendras konferencijas, kurių viena 1947 m. buvo surengta Paryžiuje. Visur jų tikslas ir kova buvo už nepriklausomą Lietuvą, už laisvę ir demokratiją, žmogaus teises.
Keturių žvakučių fone pagautas vaiko, diplomato Antano Liutkaus pirmagimio sūnaus Perkūno žvilgsnis užfiksuoja ir neįvykusios šventės, ir mažos tautos tragediją – nepriklausoma Lietuva taps tik po daugiau nei pusės amžiaus.
Iš nuotraukose įamžintų diplomatų, dirbusių Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dar iki krašto okupacijos, į 1990 m. nepriklausomybę atstačiusią Lietuvą sugrįžo tik diplomatas dr. Stasys Antanas Bačkis.
Prancūzijoje rezidavusio ir karo metus jos žydrojoje pakrantėje išgyvenusio diplomato Antano Liutkaus fotografijų paroda atskleidžia skausmingą to meto kasdienybę. Jautrus menininko, dailininko ir fotografo žvilgsnis į kolegas diplomatus, į lietuvių inteligentiją, išgyvenusią nacių ir sovietų terorus, fiksuoja jiems tekusią pabėgėlių, ištremtųjų lemtį. Daugiau nei 600 vnt. A. Liutkaus fotonegatyvų jo sūnus Perkūnas Liutkus perdavė Lietuvos centriniam valstybės archyvui.“
Loading ...
