Ne­lies­ki­me gam­to­je su­tik­tų svei­kų jau­nik­lių – tai jiems ken­kia

Pa­va­sa­rį ir va­sa­rą gam­to­je daž­nai su­tin­ka­me lau­ki­nių gy­vū­nų jau­nik­lių – stir­niu­kų, kiš­kių, įvai­rių paukš­čių. Žmo­nės, pa­ma­tę vie­ni­šus gy­vū­nus, daž­nai klai­din­gai ma­no, kad jie yra pa­lik­ti ar­ba naš­lai­čiai. To­kios sku­bo­tos iš­va­dos ir į žmo­nių ran­kas paim­ti jau­nik­liai ga­li bū­ti pra­žū­tin­gos gy­vū­nams. Tel­šiš­kis, ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas Au­re­li­jus Lau­ri­na­vi­čius sa­kė, jog skam­bu­čių ar­ba vi­zi­tų dėl ras­tų lau­ki­nių gy­vū­nų su­lau­kia ne­re­tai – ypač pa­va­sa­rį ir va­sa­ros pra­džio­je. Tai­gi, kaip elg­tis gam­to­je ra­dus jau­nik­lį ir ką da­ry­ti, jei jam aki­vaiz­džiai rei­ka­lin­ga pa­gal­ba?

Dia­na PU­ZE­RĖ

Ko­dėl tė­vai pa­lie­ka jau­nik­lius?

Ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai at­krei­pia dė­me­sį, jog dau­ge­liu at­ve­jų ran­da­mi vie­ni­ši jau­nik­liai bū­na pa­lik­ti tik lai­ki­nai. Daž­niau­siai – kol mo­ti­nos ieš­ko mais­to ar­ba pa­čios sle­pia­si nuo plėš­rū­nų. Tuo me­tu ma­žie­ji lau­kia ty­liai pa­si­slė­pę aukš­to­je žo­lė­je ar krū­muo­se, o mo­ti­na grįž­ta jų pa­mai­tin­ti vė­liau. Taip da­ro­ma sau­gu­mo tiks­lais, nes jau­nik­liai, pa­ly­gi­nus su jau suau­gu­siais gy­vū­nais, sklei­džia tik la­bai ma­žą kva­pą ir plėš­rū­nai jų neu­žuo­džia.

Vos žmo­gus pa­lie­čia jau­nik­lį, ant jo lie­ka žmo­gaus kva­pas. Tai ga­li at­bai­dy­ti mo­ti­ną ar­ba pri­trauk­ti plėš­rū­nus, ku­rie kva­pą pa­jun­ta daug grei­čiau. Be to, kon­tak­tas su žmo­gu­mi gy­vū­nams su­ke­lia di­džiu­lį stre­są. Jau­nik­lis, paim­tas iš gam­tos, daž­nai neiš­gy­ve­na net ke­lių die­nų – ne tik dėl stre­so, bet ir dėl spe­ci­fi­nių mi­ty­bos ir prie­žiū­ros rei­ka­la­vi­mų. Tai ypač ak­tua­lu stir­niu­kams ir kiš­kiams, ku­riuos žmo­nės ne­re­tai par­si­ne­ša į na­mus ar ban­do ati­duo­ti į gy­vū­nų glo­bos įstai­gas.

Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir su paukš­čių jau­nik­liais. Kai ku­rių rū­šių jau­nik­liai, pa­vyz­džiui, var­nė­nų, straz­dų, zy­lių, liz­dus pa­lie­ka dar ne­mo­kė­da­mi ge­rai skrai­dy­ti. To­kie paukš­čiu­kai sle­pia­si žo­lė­je ar krū­muo­se ir lau­kia, kol tė­vai at­skris jų pa­mai­tin­ti. Juos paė­mus, paukš­čių tė­vai daž­nai jų ne­be­ran­da, o pa­ts jau­nik­lis pa­si­me­ta ir žūs­ta.

Ka­da pa­gal­ba bū­ti­na?

Vis dėl­to bū­na at­ve­jų, kai žmo­gaus pa­gal­ba ir glo­ba yra rei­ka­lin­ga. Žmo­nių pra­šo­ma rea­guo­ti ir ne­pa­lik­ti jau­nik­lių li­ki­mo va­liai ta­da, kai jau­nik­liai yra aki­vaiz­džiai su­žeis­ti (krau­juo­ja, ma­to­mos žaiz­dos, ne­ga­li ju­dė­ti), taip pat ta­da, kai ša­lia pa­ste­bi­ma ne­gy­va jų mo­ti­na, jie yra pa­vo­jin­go­je vie­to­je (pvz. ke­lio vi­du­ry­je) ar aki­vaiz­džiai ser­ga.

At­ve­jais, kai vis dėl­to bū­ti­na trum­pam pa­lies­ti jau­nik­lį (pvz. nu­ne­šant jį nuo ke­lio), bū­ti­na veng­ti tie­sio­gi­nio kon­tak­to su pli­ka oda. Re­ko­men­duo­ja­ma mū­vė­ti pirš­ti­nes ar­ba nau­do­ti žo­lę, sa­ma­nas ar au­di­nį, kad žmo­gaus kva­pas ne­per­si­duo­tų gy­vū­nui.

Rei­kia elg­tis at­sa­kin­gai ir rū­pes­tin­gai bei ne­pa­mirš­ti, kad pa­gal Lau­ki­nės gy­vū­ni­jos įsta­ty­mo nuo­sta­tas, iš­gi­ju­sius lau­ki­nius gy­vū­nus (iš­sky­rus in­va­zi­nes rū­šis) bū­ti­na grą­žin­ti į bu­vei­nes, iš ku­rių jie bu­vo paim­ti, ar­ba į jiems bū­din­gas bu­vei­nes ar­ba, jei lais­vė­je šie gy­vū­nai neiš­gy­vens – gau­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo ra­šy­ti­nę iš­va­dą, pa­tvir­ti­nan­čią, kad šiam gy­vū­nui rei­ka­lin­ga nuo­la­ti­nė glo­ba. To­kie gy­vū­nai tu­ri bū­ti lai­ko­mi, pri­žiū­ri­mi, še­ria­mi pa­gal Gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­me ir Lau­ki­nių gy­vū­nų nau­do­ji­mo tai­syk­lė­se nu­sta­ty­tais rei­ka­la­vi­mais. Pa­žei­dus šias nuo­sta­tas, ga­li bū­ti tai­ko­mos ad­mi­nist­ra­ci­nės at­sa­ko­my­bės prie­mo­nės.

Ve­te­ri­na­ro ko­men­ta­ras

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, tel­šiš­kis A. Lau­ri­na­vi­čius sa­kė, jog skam­bu­čių ar­ba vi­zi­tų dėl ras­tų lau­ki­nių gy­vū­nų su­lau­kia ne­re­tai – ypač pa­va­sa­rį ir va­sa­ros pra­džio­je, kai gam­to­je gims­ta jau­nik­liai. Gy­ven­to­jai daž­nai ran­da kiš­kių, ežių ar paukš­čių jau­nik­lius, ku­riuos pa­lai­ko pa­lik­tais ar su­žeis­tais. Taip pat pa­si­tai­ko eg­zo­ti­nių paukš­čių, pe­lė­dų ar net lau­ki­nių plėš­rū­nų – la­pių jau­nik­lių ir kt.

Pa­sak A. Lau­ri­na­vi­čiaus, daž­niau­sios pro­ble­mos: per anks­ti paim­ti iš gam­tos, nors gy­vū­nas nė­ra su­žeis­tas (pvz., stir­niu­kas, ku­rį mo­ti­na pa­lie­ka vie­ną žo­lė­je); trau­mos – daž­nai dėl au­to­mo­bi­lių, šu­nų ar ne­tin­ka­mo žmo­nių el­ge­sio; iš­se­ki­mas, de­hid­ra­ta­ci­ja ar­ba pa­ra­zi­tai; paukš­čių at­ve­ju – iš­kri­ti­mas iš liz­do, ne­sub­ren­di­mas skry­džiui, trau­mos.

Daž­niau­siai iš­gel­bė­ti lau­ki­nius gy­vū­nus yra su­dė­tin­giau nei na­mi­nius.

„Lau­ki­niai gy­vū­nai jaut­riau rea­guo­ja į žmo­gaus pri­si­lie­ti­mą, pa­ti­ria di­des­nį stre­są, ku­ris pa­ts sa­vai­me ga­li bū­ti mir­ti­nas. Jų mi­ty­bos, prie­žiū­ros ir elg­se­nos po­rei­kiai yra su­dė­tin­ges­ni, rei­ka­lau­jan­tys spe­cia­li­zuo­tų ži­nių ir są­ly­gų. Be to, svar­bu už­tik­rin­ti, kad rea­bi­li­ta­ci­ja ne­sut­rik­dy­tų jų ge­bė­ji­mo grįž­ti į lau­ki­nę gam­tą (ne­bū­tų per daug pri­pra­tę prie žmo­nių)“,– tei­gė ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas.

A. Lau­ri­na­vi­čius sa­ko, kad ra­dus su­žeis­tą jau­nik­lį, rei­kė­tų si­tua­ci­ją įver­tin­ti ob­jek­ty­viai.

Jei jau­nik­lis aki­vaiz­džiai su­žeis­tas (krau­juo­ja, ne­ga­li ju­dė­ti, yra van­gus), bū­ti­na kuo grei­čiau kreip­tis į ar­ti­miau­sią įstai­gą, ku­ri rū­pi­na­si lau­ki­niais gy­vū­nais ar­ba į ar­ti­miau­sią ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ją.

Jei gy­vū­nas at­ro­do svei­kas, bet vie­nas – daž­nai ge­riau­sia jo ne­lies­ti. Dau­gu­ma lau­ki­nių rū­šių jau­nik­lių (pvz. stir­nų ar kiš­kių) tam tik­rą lai­ką bū­na vie­ni – tai na­tū­ra­li ap­sau­gos nuo plėš­rū­nų stra­te­gi­ja.

„Svar­bu ži­no­ti: paim­tas iš gam­tos jau­nik­lis re­tai ka­da ga­li bū­ti grą­žin­tas at­gal. Taip ga­li­ma pa­da­ry­ti dau­giau ža­los nei nau­dos. Iš­va­da: su­žeis­tam – pa­dė­ti, svei­kam – ne­kenk­ti. Rei­kė­tų va­do­vau­tis prin­ci­pu: „Ma­žiau­sia in­ter­ven­ci­ja – ge­riau­sia pa­gal­ba“, ir vi­sa­da pa­si­tar­ti su spe­cia­lis­tu prieš vei­kiant“,– įsi­ti­ki­nęs ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas.