Juozas Vaičkus ir Karolis Pukevičius – dvi asmenybės, du vyrai, kurių veikla ir darbai nulėmė Mažeikių profesionaliojo meno pradžią.
Šiemet minimos jų abiejų 140-osios gimimo metinės, be to, birželį sukaks 120 metų nuo Mažeikiuose surengto pirmojo oficialaus lietuviško vakaro, kurio metu buvo suvaidintas spektaklis „Velnias spąstuose“.
Chorinės-muzikinės veiklos pradininkas
Pirmasis Mažeikių bažnyčios choro vadovas, vargonininkas, pedagogas, vienas pirmųjų lietuviško vakaro mūsų mieste organizatorių K. Pukevičius gimė 1885 m. sausio 12 dieną Anykščių apskrityje, buvusiame Pakalniškių vienkiemyje.
Įgijęs vargonavimo žinių ir praktikos, mokęsis pas garsųjį kompozitorių, vargonininką, pedagogą Juozą Naujalį, į Mažeikius K. Pukevičius atvyko 1905-aisiais.
Ši asmenybė mūsų miesto muzikiniam, kultūriniam gyvenimui kurti bei puoselėti atidavė 35 pačius gražiausius, darbingiausius savo gyvenimo metus.
K. Pukevičius mirė 1957 m. gruodžio 27 d., palaidotas Mažeikių miesto kapinėse.
Lietuvos profesionaliojo teatro kūrėjas
Aktorius, režisierius, vienas iš profesionaliojo lietuvių teatro kūrėjų, Mažeikių krašto lietuviško kultūrinio gyvenimo pradininkas J. Vaičkus gimė 1885 m. balandžio 16 d. Zastaučiuose, kaime, esančiame už poros kilometrų į šiaurės rytus nuo Bugenių.
J. Vaičkus mokėsi Liepojos, Dorpato, Pernavos gimnazijose, vėliau – Peterburgo universitete, kuriame baigė teisės fakultetą. Mokydamasis universitete, jis kartu lankė ir Imperatoriškąją dramos mokyklą.
Teisininko veikla J. Vaičkus niekada neužsiėmė. Per vasaros atostogas su Mažeikiuose įkurta Skrajojamojo teatro trupe važinėdavo po miestelius, rengė lietuviškus vakarus. Iki 1914 m. ši trupė suvaidino 180 spektaklių.
1915 m. Peterburge J. Vaičkus įsteigė vaidybos studiją, kurioje rengė profesionalius aktorius lietuviškam skrajojančiam teatrui. Dirbdamas su šia grupe, jis pasiekė gerokai daugiau, nei iš pradžių tikėjosi, šis kolektyvas tapo Lietuvos valstybinio dramos teatro branduoliu, o pats J. Vaičkus – teatro vedėju ir režisieriumi.
Mažeikiai režisieriaus gyvenime užima nedidelį tarpsnį, bet jis didžiavosi tuo, kad gimė ir gyveno Mažeikiuose, kad kai ką nuveikė ir vietinės kultūros srityje. Pavyzdžiui, nuolat išskirdavo 1905 m. birželio 29 d. įvykusį pirmąjį oficialų lietuvišką vakarą Mažeikiuose, kuriame buvo suvaidintas spektaklis „Velnias spąstuose“. Kauno gubernijoje tai buvo taip pat pirmasis lietuviškas vakaras.
Mirė J. Vaičkus 1930 m. Kaune.
Parodą aplankė anūkė
Mažeikių muziejuje atidaryta ir iki kovo pabaigos veiks paroda „K. Pukevičiui ir J. Vaičkui – 140“.
Ekspozicijoje – J. Vaičkui ir K. Pukevičiui priklausę asmeniniai daiktai, nuotraukos, natos, sąsiuviniai, knygos, spektaklių afišos, įvairūs dokumentai – visa tai, kas parodos lankytojams pasakoja apie J. Vaičkų ir K. Pukevičių kaip apie veiklias, kūrybingas asmenybes.
Antradienio popietę apžiūrėti parodos susirinko būrelis mažeikiškių: muziejininkai, K. Pukevičiaus anūkė Gražina Stonkienė, Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro režisierė Airida Lementauskienė, buvusi ilgametė Mažeikių kultūros centro direktorė Krista Kinčienė, rajono žiniasklaidos atstovai.
Chorinės-muzikinės veiklos pradininko Mažeikiuose anūkė pasakojo, kad apie senelį daugiausia girdėjo iš savo mamos. Dar – iš rajoninėje spaudoje publikuotų straipsnių bei muziejininkų pateiktos medžiagos.
„Buvo tokie laikai… Senelis buvo areštuotas, tai suaugusieji, nenorėdami pakenkti man, vaikui, nelabai ką ir pasakodavo. Žinojau tiek, kad senelis buvo vargonininkas, mokytojas. Mama kadaise atidavė senelio sudėtinių mišių natas Ričardui Grušui, buvusiam muzikos mokyklos direktoriui. Iš jo esu girdėjusi, kad tos mišios atlikimo prasme – sudėtingos. O mano senelis tas mišias grojo…
Iš kitų žmonių, kurie yra bendravę su seneliu, kurie jį pažinojo, esu girdėjusi labai šiltų atsiliepimų. Žmonės pasakojo, kad jis mokėjo bendrauti ir su suaugusiaisiais, ir su vaikais, buvo vaišingas“, – kalbėjo G. Stonkienė.
Reikėtų įamžinti ir K. Pukevičiaus atminimą
Buvusi Mažeikių kultūros centro direktorė, apybraižos „Mažeikių kultūros kelias“ autorė K. Kinčienė susirinkusiesiems priminė, kaip Kultūros centro teatro trupei buvo suteiktas Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro pavadinimas.
Anot K. Kinčienės, J. Vaičkaus atminimas Mažeikiuose įamžintas neblogai: jo vardu pavadintas teatras, jo garbei Senamiesčio parke pastatyta skulptūra, J. Vaičkaus vardu pavadinta Mažeikių miesto gatvė, prie kelio Mažeikiai–Skuodas yra informacinis ženklas su nuoroda, kad už 800 metrų yra režisieriaus J. Vaičkaus sodybos vieta.
„Reikėtų pasistengti, kad ir Karolio Pukevičiaus atminimas Mažeikiuose kaip nors būtų pagerbtas, įamžintas“, – sakė K. Kinčienė. Ji priminė, kad K. Pukevičius kadaise dirbo komitete, teikusiame Mažeikių miesto gatvėms lietuviškus pavadinimus.
Režisierė A. Lementauskienė renginio dalyvius informavo apie Mažeikių kultūros centro ir Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro ketinimą vasarą surengti pirmojo lietuviško vakaro Mažeikiuose 120-osioms metinėms skirtą renginį.
Gvildenta idėja apie K. Pukevičiui skirtos atminimo lentelės ar informacinio stendo įrengimą Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje.
Beje, dar neseniai Mažeikių S. Nėries gatvės gyventojams buvo siūloma gatvės pavadinimą keisti į K. Pukevičiaus. Tačiau gyventojai nutarė, kad verčiau gatvę pervadinti į Neries gatvę.
Apgailestaujama, kad mažeikiškiai nelabai žino apie kraštiečius, rajono ir ne tik jo kultūrinį gyvenimą kūrusius žmones. O gal tiesiog neįvertina jų nuopelnų?
Neringa ŠVELNIENĖ
Nuotr. autorės ir iš Mažeikių muziejaus archyvo
Loading ...
