Monika Navickienė (Vitkutė) – apie prisiminimus iš Telšių ir politikės kelią

Naujai išrinktame Lietuvos Respublikos Seime kartu su 141 tautos atstovu lapkričio 14 dieną tarnauti Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei prisiekė ir mūsų kraštietė, telšiškė Monika Navickienė.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatė antrajame rinkimų ture Naujosios Vilnios vienmandatėje rinkimų apygardoje įveikė Algirdą Paleckį ir tapo LR Seimo nare.
Aurelija SERVIENĖ
– Esate pasislėpusi po Navickienės pavarde. Prisistatykite telšiškiams ir papasakokite apie gyvenimo etapą Telšiuose: prisiminimai apie vaikystę ir jaunystę, ką studijavote, ką dirbote ir dabar dirbate, apie sukurtą šeimą.
– Labai džiaugiuosi šiuo pokalbiu ir tuo, kad mano gimtojo miesto žmonėms įdomus mano gyvenimas ir veikla.
Labai didžiuojuosi savo žemaitiška kilme ir tikru žemaitišku charakteriu, kuris padeda gana sunkiame darbe ir iššūkiuose.
Bet apie viską nuo pat pradžių. Gimiau Telšiuose 1981 m. gydytojų Almos ir Stanislovo Vitkų šeimoje. Mano mama yra ilgametė Telšių ligoninės direktorė, tėvelis buvo ligoninės chirurgas, vyresnė sesuo Dovilė – taip pat gydytoja. Šeimoje tik aš pasukau visai kitu – politikės – keliu.
Kiek save prisimenu, augau namuose, kur visada būdavo daug žmonių, veiklos ir svarbiausia – knygų. Mano mamos biblioteka yra tokia didelė, kad tikrai nežinau, ar visas tas knygas ir man pavyks perskaityti. Žinau, kad mama tikrai perskaičiusi jas visas. Abu tėvai nuolat skiepijo meilę tėvynei, mokslui, menui ir literatūrai. Dažnai su šeima lankydavome Telšių, Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus teatrus. Turiu daug gražių susiformavusių šeimos tradicijų. Gaila, kad šiuo metu negaliu dažnai matytis su savo sese Dovile. Ji kartu su vyru Antanu ir jų sūnumi Jonu (mano krikštasūniu) gyvena toli – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sesuo už mane vyresnė 8 metais ir padarė man didžiulę įtaką. Stengiausi į ją lygiuotis ir būti panaši. Man labai trūksta kasdienio bendravimo su sese. O dar kiek prisiminimų iš Bočiaus sodybos Telšių rajone – manojo kaimo, kur praleidau visas vasaras…
Mokiausi ir baigiau Telšių Žemaitės gimnaziją. Mokyklos laikais buvau gana didelė nenuorama, todėl būtent gimnazijos bendruomenė, mokytojai ir auklėtoja mane stipriai formavo bei davė didelį postūmį tolimesnei veiklai ir darbams. Esu labai dėkinga daugeliui gimnazijos mokytojų ir savo klasės auklėtojai Bronislavai Grigaitei. Taip pat ryškų prisiminimą paliko ir mokytoja Astra Ladukaitė, kuri ne tik išmokė suvokti ir suprasti tekstą, bet ir pamėgti literatūrą. Dėl visų šių priežasčių kiekvienąkart grįžus į Telšius ir važiuojant pro gimnaziją namo, širdis suspurda tankiau, užplūsta šilti prisiminimai. Tikiuosi artimiausiu metu aplankyti savo gimnaziją – susitikti su mokytojais, gimnazistais ir pažiūrėti, kaip atrodo klasė, kurioje su klasės draugais praleidome tiek laiko.
Augti Telšiuose man buvo didžiulė laimė ir, neslėpsiu, tapus studente ir pradėjus savarankišką gyvenimą sostinėje, man ilgai nebuvo lengva, gerokai užtruko, kol prisijaukinau Vilnių. Man trūko to unikalaus bendruomeniškumo pojūčio, tos šilumos. To nuostabaus jausmo, kai žinai, kad eidamas būtinai sutiksi bent kelis širdžiai mielus pažįstamus. Trūko ir, pavyzdžiui, tokio žmogaus kaip kunigas Juozas Šiurys, kuris taip nuoširdžiai aplink save telkė jaunus žmones ir mokėjo su jais bendrauti. Dabar, žinoma, viskas jau gal kiek kitaip, kadangi šeima ir darbai Vilniuje, nori nenori pripranti ir susigyveni su tuo. Bet turbūt faktas, kad savo dukroms visad stengiuosi kuo daugiau pasakoti apie mūsų šeimos gyvenimą Telšiuose bei kuo dažniau jas ten nuvežti, pabūti pas mamą bei aplankyti tėčio kapą, rodo, kad man tas miestas emociškai išlieka nepaprastai svarbus.
Baigusi gimnaziją, išvykau studijuoti į Vilnių, kur Vilniaus universitete baigiau filosofijos bakalaurą, o vėliau studijas pratęsiau Mykolo Romerio universitete ir įgijau vadybos magistro laipsnį. Po studijų pradėjau dirbti samdomą darbą versle, po to kartu su vyru Mindaugu sukūrėme savo nuosavą verslą.
– Kada pasukote į politikės kelią? Kuo jis sudomino? Kodėl rinkotės būtent šią politinę kryptį?
– Į politiką pasukau tada, kai gimė abi mūsų mergaitės – iš pradžių Elžbieta, po to Patricija. Buvo kriziniai metai ir sudėtinga politinė situacija. Būtent tada ir nusprendžiau, kad laikas prisijungti prie politinės partijos, su kuria nuo mažų dienų buvau užaugusi, – TS-LKD. Kadangi mano a. a. Tėvelis ir a. a. Senelis buvo politiniai kaliniai tremtiniai, mūsų šeima nuolat puoselėjo Sąjūdžio vertybes ir pagarbą istorinei atminčiai, todėl nebuvo dvejonių, kurią politinę partiją pasirinkti turėčiau ir aš.
– Ar pirmą kartą dalyvavote Seimo rinkimuose? Kas lėmė tokį Jūsų sprendimą?
– Seimo rinkimuose šiemet dalyvavau pirmą kartą. Daug kas sakė, kad laimėti Naujosios Vilnios rinkimų apygardoje vilčių neturiu, tačiau su savanoriais nenuleidome rankų. Pirmajame ture apėjome per 5 000 butų, bendravome su rinkėjais, prisistačiau jiems, klausiau, kokie pagrindiniai jų rūpesčiai ir, panašu, man pavyko pelnyti jų pasitikėjimą.
– Kaip vertinate savo konkurentą II rinkimų ture? Ką tikitės naudingo nuveikti Seime?
– Antrajame ture teko konkuruoti su A. Paleckiu, tad šie rinkimai pelnė didelį žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimą. Žinoma, kad ne aš, o spalvinga konkurento asmenybė, jo kontraversiški pasisakymai jautriausiais valstybei klausimais lėmė tą didžiulį dėmesį. Visgi pati asmeniškai nesistengiau sureikšminti prieš ką kovoju, man svarbu buvo korektiška, atkakli kova, elementariai stengiantis įtikinti žmones, kad noriu ir galiu būti jų kandidatė. Deja, rinkimų metu visa viešoji diskusija tiek įsismarkavo, kad ne tik A. Paleckis, bet ir jo sekėjai buvo pradėti vadinti antivalstybininkais, apygarda lyginta su prorusišku Ukrainos Donbasu. Su šiais vertinimais nesutinku, kadangi bendraudama su Naujosios Vilnios apygardos žmonėmis įsitikinau, jog daugybė jų jaučiasi tiesiog pamiršti ir niekam nereikalingi. Kai politikai daugybę metų nesirūpina, nekreipia dėmesio į tai, kas žmonėms labiausiai skauda, nesprendžia nedarbo ir skurdo problemų, tai šiandien tokį rezultatą ir turime – prie pat sostinės esančios gyvenvietės yra vienos skurdžiausių valstybėje. Kitas aspektas yra ir tai, jog reikia pripažinti, kad nuo pat nepriklausomybės tautinių mažumų klausimu mes taip ir nesugebėjom atrasti ne skaldančio, o telkiančio politinio kelio. Tai, mano nuomone, šiandien, ypač mano apygardoje, yra labai aktuali problema.
Tad ši pergalė man buvo simbolinė ir ja labai didžiuojuosi, tačiau kartu suvokiu didžiulę atsakomybę, kuri toliau laukia: nenuvilti manimi pasitikėjusių rinkėjų ir nuosekliai dirbti, kad pasitikėjimas politikais išaugtų.
Esminis dalykas, kuriam likau ištikima šios kampanijos metu, – nežadėjau to, ko negaliu ištesėti, ir nemelavau rinkėjams. Buvau nuoširdi ir tą žmonės pajuto. Pagrindinis mano pažadas buvo nuoširdžiai rūpintis ir daryti viską, kas yra mano valioje, kad socialinė atskirtis tame regione sumažėtų. Kad jaunos šeimos norėtų kurtis, dirbti ir vaikus auginti Lietuvoje.
Politinis kelias yra sunkus pasirinkimas. Ypač moteriai. Mūsų visuomenėje yra labai didelis nusistatymas, nepasitikėjimas politikais. Aš norėčiau įkvėpti kuo daugiau jaunų žmonių jungtis prie politinių partijų. Nesvarbu, kokios bebūtų pažiūros, svarbiausia dalyvauti politikoje visuose lygmenyse, kadangi taip galime pasiekti, kad Lietuvai sektųsi. Tik aktyvus dalyvavimas ir didelė kritinė masė vakarietiškai mąstančių žmonių gali greičiau pasiekti taip reikalingo proveržio mūsų visuomenėje. Geriau rūpintis tais, kuriems pagalbos reikia labiausiai.

Dianos Liepinytės nuotr.