Kęs­tu­tis Jab­lons­kis: „Ma­no gy­ve­ni­mas tar­si ro­ma­nas“

Va­sa­rio 6 die­ną Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ko su­si­ti­ki­mas su ži­no­mu kraš­tie­čiu dai­ni­nin­ku Kęs­tu­čiu Jab­lons­kiu. Ne­ju­čia pra­bė­go pen­ki jo kū­ry­bos de­šimt­me­čiai, per tą lai­ką su­kur­ta dau­gy­bė hi­tais ta­pu­sių kū­ri­nių: „Aš pė­dų ne­ra­dau“, „Ma­no lai­vas iš­plauks“, „No­riu bū­ti su ta­vi­mi“, „Ty­lo­je“, „Ne­ver­ta ieš­ko­ti ma­nęs“… Kur­da­mas dai­nas Kęs­tu­tis nie­ka­da ne­pa­tai­kau­ja klau­sy­to­jams – ku­ria tai, kas pa­čiam prie šir­dies.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Su­si­ti­ki­mas

Pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si K. Jab­lons­kio jau­nys­tės drau­gai, ko­le­gos, kai­my­nai Eval­das Rim­kū­nas, Juo­zas Iga­ris, Min­dau­gas Vir­maus­kis.

Dai­ni­nin­ką svei­ki­no bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Jo­lan­ta Zu­bie­nė. Pa­va­duo­to­ja Vi­da Ur­ni­kie­nė, daug me­tų pa­žįs­tan­ti Kęs­tu­tį, api­bend­rin­da­ma pri­si­mi­ni­mus, pa­sa­kė: „Tai mums bran­gus žmo­gus. Ypač Tel­šiams.“

Ren­gi­nį ve­dė bib­lio­te­kos dar­buo­to­ja Kris­ti­na Mom­kie­nė.

K. Jab­lons­kio gy­ve­ni­mo me­lo­di­ja

Ren­gi­nio me­tu K. Jab­lons­kis nuo­šir­džiai da­li­jo­si pa­sa­ko­ji­mu apie sa­vo gy­ve­ni­mą ir kar­je­rą, nuo­lat pa­juo­kau­da­mas. Kiek sa­ve pri­si­me­na, mu­zi­ką pa­ju­tęs nuo ma­žų die­nų, o kaip pra­si­dė­jo jo kar­je­ra, sa­kė ne­ži­nan­tis, tie­siog į tai ne­krei­pė dė­me­sio – mu­zi­ka ta­po na­tū­ra­lia jo gy­ve­ni­mo da­li­mi. „Ma­no gy­ve­ni­mas tar­si ro­ma­nas. No­rė­tų­si iš­leis­ti kny­gą, bet rei­kė­tų, kad kas nors pa­dė­tų ir už­siim­tų šios idė­jos įgy­ven­di­ni­mu“, – kal­bė­jo at­li­kė­jas.

Pak­laus­tas apie sce­nos bai­mę, Kęs­tu­tis at­vi­ra­vo, jog ir da­bar, kal­bė­da­mas prieš žmo­nes, vis dar jau­di­na­si. O sce­no­je dai­nuo­jant svar­biau­sia pir­mo­ji dai­na: jei vis­kas su­skam­ba pui­kiai, vi­sos bai­mės iš­nyks­ta.

Apie jau­ną­ją mu­zi­kuo­jan­čią kar­tą tel­šiš­kis tu­ri sa­vo nuo­mo­nę. Pas­te­bi, kad mu­zi­kos pa­sau­lis per šiuos me­tus tik­rai pa­si­kei­tė ir pa­ki­lo vi­sai į ki­tą aukš­tes­nį ly­gį. Jo tei­gi­mu, anks­čiau bu­vo daug sun­kiau mu­zi­kuo­ti, bet da­bar – dau­giau ga­li­my­bių ir vis­ko daug.

Pak­laus­tas apie sa­vo mu­zi­ki­nius po­mė­gius, Kęs­tu­tis pri­si­pa­ži­no, kad do­mi­si tik už­sie­nio mu­zi­ka. At­li­kė­jas la­bai di­džiuo­ja­si sa­vo sū­nu­mi, ku­ris taip pat mu­zi­kuo­ja, ei­na sa­vo ke­liu, ku­ria šiuo­lai­kiš­kai, sa­vo­tiš­kai.

K. Jab­lons­kis at­vi­ra­vo, jog kur­ti teks­tus jam nė­ra leng­va. Vis dėl­to per sa­vo gy­ve­ni­mą jis sten­gia­si ei­ti su hu­mo­ru, bet kar­tu rim­tai žiū­rė­da­mas į sa­vo dar­bą ir vis­ką steng­da­ma­sis at­lik­ti iki ga­lo.

Su nos­tal­gi­ja dai­ni­nin­kas pri­si­mi­nė prie Ger­man­to eže­ro or­ga­ni­zuo­tą fes­ti­va­lį „Aš toks vie­nas“. Ši idė­ja jam ki­lo kar­tu su kraš­tie­čiu Ed­mun­du Žal­piu, ta­čiau vė­liau jo or­ga­ni­za­vi­mą pe­rė­mė Tel­šių kul­tū­ros cent­ras, ir, pa­sak Kęs­tu­čio, fes­ti­va­lis bai­gė­si.

Pak­laus­tas apie atei­ties pla­nus, K. Jab­lons­kis pra­si­ta­rė, kad šiuo me­tu jam svar­biau­sia pa­si­rū­pin­ti sa­vo svei­ka­ta. „Ka­bi­nuo­si už gy­ve­ni­mo, bet me­tai bė­ga… Be kū­ry­bos aš ne­ga­liu, ku­riu, įra­ši­nė­ju, no­rė­čiau su­lauk­ti 70-me­čio ir pa­da­ry­ti di­de­lį kon­cer­tą“, – pa­sa­ko­jo Kęs­tu­tis.

Ren­gi­nio pa­bai­go­je ga­vęs puokš­tę gė­lių – iri­sų, tel­šiš­kis žo­džio ki­še­nė­je neieš­ko­jo ir pa­juo­ka­vo: „Ačiū! O! „Ci­bu­laiš­kiai“. Te­gy­vuo­ja hu­mo­ras!“ At­li­kė­jo fra­zę pa­ly­dė­jo plo­ji­mai.

Ne­se­niai Kęs­tu­tis pa­mi­nė­jo sa­vo gim­ta­die­nį – va­sa­rio 9 die­ną jam su­ka­ko 68-eri.

Bib­lio­te­ko­je eks­po­nuo­ja­ma pa­ro­da, skir­ta Tel­šių var­dą gar­si­nan­čiam Lie­tu­vos at­li­kė­jui K. Jab­lons­kiui.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas