Žarėnų „Minijos“ pagrindinėje mokykloje sklandė etnokultūrinė dvasia. Žiūrėdami muzikinį filmą „Vakar ir visados“ leidomės į lietuvišką kaimą, kur vykdavo visas metinis ciklas darbų, papročių, apeigų, švenčių. Įkvėpti M. Martinaičio eilių gvildenome identiteto klausimus: kur mūsų šaknys? Kas yra mūsų tautinė savastis?
Ėmėme nešti iš savo aplinkos senovės įrankius, rankdarbius ir surengėme parodą „Seną skrynią pravėrus“. Per pertraukas klausėmės folklorinės muzikos. Smalsumo vedami ne kartą apžiūrinėjome mokyklos muziejaus eksponatus, vykome į Žemaičių muziejų „Alka“ išklausyti edukacinės programos „Kaip gyveno mūsų senoliai“. Pradinių klasių mokytoja L. Bugvilienė su mokiniais pynė juostą, T. Bagdonienė mokė verpti aukštaitišku ir žemaitišku rateliais (žinoma, mums geriau siūlai vijosi su žemaitiška technika). Gimtosios kalbos ištakų ieškojome mokytojo D. Barsio pagalba integruotose istorijos, lietuvių kalbos ir etninės kultūros pamokose „Baltų kalbos“.
Į šurmulį įsijungė ir patys mažieji ikimokyklinės grupės „Kiškučiai“ vaikučiai: smagiai žaidė žemaitiškus žaidimus, mėgavosi muzikos vadovės vadinami „vaka mona“, prieš miegą klausydavosi auklėtojų sekamų žemaitiškų, aukštaitiškų, dzūkų ir suvalkiečių pasakų, savo darbeliais iliustravo sakmę „Saulė, mėnulis ir žemė“, o etnopopietės metu patys bandė marginti tautodailės ornamentus.
Visą savaitę trukusias atsakymų į identiteto klausimus paieškas vainikavo etnokultūrinė popietė, kurioje kalbėjome, dainavome tarmiškai, šokome liaudies šokius, dalyvavome viktorinoje „Lietuvių tarmės. A moki žemaitiškaa“, išklausėme dešimtokės Monikos Liškutės pranešimą žemaičių tarme. Aktyviausiai dalyvavę etnokultūrinės savaitės renginiuose mokiniai buvo apdovanoti padėkos raštais ir saldumynais.
Lietuvių kalbos mokytoja Ginta ŠAPALIENĖ ir direktoriaus pav. ugdymui Alma ČIRVINSKIENĖ