Gardai, Gardė, Pagardė – gražūs kaimų pavadinimai, vardą gavę nuo sraunaus upelio. Mažai likę gyvenimų tuose kaimuose, bet noras susitikti – gyvas.
Ne visi tuose kaimuose gyvenę priklausė Sedos parapijai. Dalis buvo pasirinkę Žemaičių Kalvarijos parapiją ir laidojosi ten. Bet susitikimams pasirinktas laikas pagal Sedos parapijos Šv. Magdalenos atlaidus Grūstės kapinėse.
Magdelena, sutrumpintai kalbant, visada sukviečia minias žmonių. Pagardiškiai po atlaidų, Birutės Traubergienės paraginti, rinkosi jau šeštą kartą.
Kadaise Pagardės (Gardės ir Pagardės) kaimuose gyveno 77 šeimos, vadinasi, buvo 77 sodybos. Buvo trys pradinės mokyklos. Dabar Pagardė – tik 5 sodybos.
Kaimas ištuštėjo. Kas buvusius pagardiškius traukia susitikti, apie ką jie šnekasi, ką veikia, domėjausi norėdama sužinoti, kaip gimsta ir pamažu tvirtėja seniai išsivažinėjusių kraštiečių noras susitikti ir pabendrauti.
Birutė TRAUBERGIENĖ (Pagardėje buvo Degenytė):
– Aš tik surandu vietą susitikimui, pasirūpinu, jei reikia, suolais ir stalais, paskambinu vienam kitam. O po to žinia jau ritasi nuo ausies prie ausies, iš lūpų – į lūpas. Susirinkusiųjų skaičius visada yra skirtingas. Gausiausias suėjimas buvo antras – net 42 pagardiškiai subildėjo. Kiekvieną kartą ateina žmogus, visiškai nė karto nebuvęs. Gal dėl to, kad mes, žemaičiai, labai santūrūs, netgi nedrąsūs, sakyčiau. Ir nemoka žmogus paaiškinti, kodėl tiek metų neatėjo, nors girdėjo, žinojo.
Matau, kaip keičiasi žmonių bendravimo santykiai, kaip jie atšyla, atsipalaiduoja. Juokingai atrodo išlikusi iš tarybinių metų tradicija – išgerti. Visi atsineša kuo geriausių gėrimų, pila vienas kitam, net tostus sako ir vis ragina: „Išgerkim“. O sugėrovų kaip ir nebėra. Vienas – dėl vairavimo, kitas – dėl sveikatos, trečias sako, kad jau savo per amžių normą išgėrė… Bet noras paraginti išlikęs. Ir nesvarbu, kad geriame mažai, kalbų ir dainų tikrai užtenka. Šiemet matėm jaudinantį dalyką – apsikabino du broliai, kurie ilgus metus nebendravo.
Prisimename tuos, kurie pernai, užpernai linksmi buvo, o šiemet jau nėra. Mirė. Nė karto nekvietėme muzikanto. Jis tik trukdytų prisiminimų ir įvairiausių kaimo štukų klausytis.
Kolūkių laikais panašiai vienodo turtingumo visi buvo, aišku, darbštesni daugiau turėjo, bet pasijuokti, šposus krėsti daugelis mokėjo. O juk atmenam vieni kitus jaunus ir gražius! Ir tėvai mūsų tada dar jauni buvo. Koks didelis milžinas man atrodė Broniaus Šopos tėvas! Sūnūs tik aukšti ir gražūs.
Kažkodėl man atrodo, kad tais laikais tiek vyrai, tiek moterys visada ką nors kišenėje turėjo, kad ir duonos gabalėlį. Moterys dėvėjo kvartūgus visada su kišenėmis.
Seniai nudžiūvo vaikystės ašaros, užsimiršo visos nuoskaudos. Atsimenu tik tai, kas šviesu ir gera. Gal tik aš taip, gal kiti iki šios dienos buvusias skriaudas širdyje nešiojasi. Nežinau. Gal kada ir apie nuoskaudas pakalbėsim.
Tiesa, atskirai reikia pasakyti apie susineštus valgius. Kiekvienas stengiasi ne pirktinį patiekalą atsinešti. Visada yra žuvies iš prūdo ar upės. Pyragų skaniausių, namuose keptos mėsos. Kas lieka nesuvalgyta, nesistumdydami išsidaliname. Vienas kitam savo atsinešto pasiūlom, kad pasikeistume valgiais.
Išbūname po keturias ar penkias valandas. Prisimename tėvus, bočius, probočius. Labai gailimės, kad nepašnekinom kaime gyvenusio prancūzų palikuonio Dercevilio. Jau atgulė Grūstės kapinėse.
Seniai pastebėjau: jei vienas pasikelia eiti, tai pasijudina ir visi kiti iš paskos. Toks kaimiškas jausmas, kaip avis ar karves ganant: viena pabėgo – ir kitos iš paskos… Kad ir kokiam dideliam mieste gyventume, mirsim vis tiek kaimiečiais – iš Pagardės kaimo.
Albertas KAKTAVIČIUS:
– Buvau susitikime tik vieną kartą – pernai. O šiemet niekaip neišsiruošiau. Per vėlai sužinojau, šis tas pamaišė. Kiek žinau, visi susitikimai vyko pas Valiuškas, tik šiemet – Sedos malūne. Sako, kad kitąmet bus Pagardėje, mūsų troboje. Būtinai nueisiu į susitikimą. Jei bebūsiu. Ten dabar gyvena Gintautas Griškėnas. Ir sodnas tebėra. Prie mūsų gyveno Batē. Daug buvo Batiū. Pagal dokumentus, jie, aišku, yra Batavičiai. Bet kaime visus paprastai, sutrumpintai vadinom.
Visus kaimo gyvenimus atmenu, kas kur gyveno, žinau. Į šokius eidavom į Užbradumę. Tas laikas, kai šokiai vykdavo Pagardėje, daržinėse, man augant, jau buvo pasibaigęs. Tada vaikai dar buvom, tai ir šokti neteko.
Kas savo trobų neturėjo, gyveno dvare. Beveik nieko iš dvariškių nebėra. Išmirė. Prie dvaro, atmenu, buvo du prūdai, didelis sodnas. Prieš man išeinant į kariuomenę, melioracija viską išnaikino. O kiek žuvies būdavo…
Bronius ŠOPA:
– Buvau dviejuose paskutiniuose susitikimuose. Įdomu sueiti. Įdomu vaikystės ir žalios jaunystės draugus, kaimynus sutikti.
Viską atsimenu iš Pagardės laikų. Augom trys vaikai, bet ne pametinukai, didelis amžiaus skirtumas tarp mūsų. Turėjome didelį kiemą, šunį, buvo prūdas. Arti – Jaukintinės miškas. Tėvas turėjo keturis kolūkio arklius. Du – iki pietų, du – po pietų. O bulves kasė ar šieną pjovė su visais keturiais.
Labai sunkiai dirbdavom prie šieno. Viskas rankomis. Kol sukiši ant panto, prakaite išsimaudai. Nugarą, rankas geldavo. O iki to dar reikėjo nupjauti, išvartyti, sugrėbti. Nuo lietaus atgrobti. Tiek vargo ten įdėta, o ubagai juk visi buvom.
Mes priklausėm Žemaičių Kalvarijos parapijai. Kai baigiau pradinę mokyklą pas Antaną Videiką, į penktą klasę ėjau į Žemaičių Kalvariją. Kai patvindavo upė rudenį ar pavasarį, reikėjo eiti per Užbradumę.
Užbradumės stotelėje įlipdavom į amžinai vėluojantį autobusą. Pradinėje mokykloje patyriau daug nuoskaudų, kurios liko ant širdies visam gyvenimui. Nesinori nė prisiminti. Ir tas ėjimas toks tolimas ir varganas.
Mano tėviškės vietoje absoliučiai nieko neliko. Melioracija be gailesčio ją nušlavė. O į savo kraštą traukia. Tėvų tėvai palaidoti Grūstėje, o mano tėvai – Žemaičių Kalvarijoje.
Pats gyvenu prie Kėdainių. Tėvas niekada nebitininkavo, o aš tapau bitininku. Turiu 30 šeimų. Yra kas veikti prie bitelių, tik apsukos nebe tos. Žmona Gražina – žemaitė nuo Kretingos. Susipažinome Alytuje dirbdami prie statybų. Užauginom su žmona tris vaikus. Nenutautėjom – šnekamės mudu žemaitiškai ir anūkai šiek tiek sušneka žemaitiškai. Iš pradžių, kai tarp aukštaičių apsigyvenome, nenorėjome per daug rodytis, stengėmės prisitaikyti. Dabar viskas eina pagal reikalą. Paprastai.
Atvažiuodamas kiekvienam atėjusiam į susitikimą dovanoju po puslitriuką aukštaičių krašto medaus. Negaila. Smagu dalytis, kai turiu ir galiu.
Alfredas BATAVIČIUS:
– Į susitikimą atėjau pirmą kartą. Kai augau, priklausėme Sedos parapijai. Visa mūsų giminė Grūstės kapinėse sulaidoti. O po Magdelenos, pagal nerašytą tradiciją, visi susimeta pietų pas kurį giminaitį. Kai iš giminės esi vienas Sedoje likęs, tai kasmet pas mane ir tas suėjimas būna. Ir iš žmonos pusės, ir iš mano.
Šiemet taip nutiko, kad niekas nepareiškė noro atvažiuoti. Turėjau progą nueiti į kaimo susitikimą. Įdomu. Visus atpažinau, nes retkarčiais tai turguje, tai parduotuvėje tenka ką nors sutikti, žodžiu persimesti ar ilgiau pasikalbėti.
Smagu buvo jaunas dienas prisiminti. Atpažinau visus – ir Reginą, Laimutę Videikaites, švelniąją Birutę Sabaliauskaitę. Su kuo nori ilgiau pasikalbėti, paeini į šoną, kai įdomi bendra kalba, ir tu savo prisiminimą pridedi.
Mano gimti namai – antroje pusėje Vaidenio, kurį melioracija panaikino visai. Rudenį ir pavasarį upelis patvindavo, neršdavo lydekos, vėžių daug buvo. Ir Varduva tada buvo srauni, prisimenu, kad broliai Juciai nuskendo per ledonešį… Šeimoje augom trys Batavičiai ir keturi Kaktavičiai. Mano laikais šokiai vyko daržinėse. Ir pas mano tėvą daržinėje šokiai būdavo. Muzikantų neatsimenu. Atmenu kaimynus Barkus, Sadauskus. Sadauskų vaikai anksti išmirė – palaidoti Žemaičių Kalvarijoje.
Gerai, kad yra kas organizuoja, sukviečia. Įdomu bus kitais metais Pagardėje sueiti. Pasižvalgysime po kadaise šienautas pievas, prisiminsim seniai užžėlusius kelius ir takus.
Genoveita GRICIENĖ
Loading ...
