Glo­bė­jiš­ka mei­lė kei­čia gy­ve­ni­mą: iš­ban­dy­mai ir vil­tis

„Bū­da­ma vos dvy­li­kos me­tų, pir­mą kar­tą at­si­dū­riau bu­din­čio glo­bo­to­jo šei­mo­je. Po dvie­jų mė­ne­sių grą­ži­no ma­ne tė­vams, ta­čiau vos po me­tų vėl su se­se­ri­mi bu­vo­me ap­gy­ven­din­tos to­je pa­čio­je bu­din­čio glo­bo­to­jo šei­mo­je. Kai teis­mas pra­dė­jo svars­ty­ti nuo­la­ti­nės glo­bos klau­si­mą, bu­vau pen­kio­lik­me­tė, o ma­no se­se­riai bu­vo sep­ty­nio­li­ka. Mes sva­jo­jo­me apie gy­ve­ni­mą ins­ti­tu­ci­jo­je. Drau­gai tvir­ti­no, kad ten dau­giau lais­vės, to­dėl net pa­ra­šė­me ofi­cia­lius pra­šy­mus ap­gy­ven­din­ti mus ins­ti­tu­ci­jo­je, nes ne­no­ri­me gy­ven­ti šei­mo­je“, – pa­sa­ko­ja Dan­guo­lė.

Glo­bos cent­ro spe­cia­lis­tai ne­pa­si­da­vė, įdė­jo daug pa­stan­gų, or­ga­ni­za­vo su­si­ti­ki­mus, il­gas po­kal­bių se­si­jas. Ga­liau­siai su­ti­ko­me iš­ban­dy­ti glo­bė­jų šei­mą. Pir­ma­sis ap­si­lan­ky­mas glo­bė­jos na­muo­se bu­vo įsi­min­ti­nas: su­si­pa­ži­no­me su jos šei­ma, ki­tais glo­bo­ja­mais vai­kais, su bio­lo­gi­ne duk­ra. Tuo me­tu šei­ma ruo­šė­si kraus­ty­tis į ką tik įsi­gy­tą na­mą. Mes iš­si­rin­ko­me sa­vo kam­ba­rius, api­pa­vi­da­li­no­me juos taip, kaip no­rė­jo­me. Vis dėl­to ne­si­jau­tė­me vi­siš­kai sau­gios, tik­ros. Da­riau vis­ką, kad glo­bė­ja at­si­sa­ky­tų: bė­gau iš na­mų, ba­da­vau.

Ne­ti­kė­jau, kad sve­ti­ma šei­ma ga­li ma­ne my­lė­ti. Da­bar gė­da pri­si­min­ti tuos poel­gius. Man pa­tik­da­vo bend­rau­ti su glo­bos koor­di­na­to­re. Jei spe­cia­lis­tai bū­tų įgy­ven­di­nę ma­no no­rą ir ap­gy­ven­di­nę ma­ne ins­ti­tu­ci­jo­je, šian­dien tik­riau­siai ma­no gy­ve­ni­mas bū­tų vi­sai ki­toks.

Glo­bė­jos mei­lė ir dė­me­sys nu­ste­bi­no – gau­da­vau vis­ką, ko pra­šy­da­vau, ma­no po­rei­kiai bu­vo pa­ten­kin­ti be iš­ly­gų. Aš ma­nau, jog glo­bė­jams rei­kia mil­ži­niš­kos mei­lės, stip­rių ner­vų ir at­jau­tos, kad ga­lė­tų tuo da­ly­tis su mu­mis. Ma­no glo­bė­ja spor­tuo­ja, kar­tu su mu­mis ei­na į ba­sei­ną, va­žiuo­ja­me prie jū­ros. Ji at­vi­ra, rū­pes­tin­ga, daž­nai sa­ko, kad mus my­li. Ji kar­tu su mu­mis lei­džia lais­va­lai­kį: kul­tū­ros ren­gi­niuo­se, iš­vy­ko­se, gam­to­je. Aš pa­ti iš jos iš­mo­kau stip­ry­bės – pro­ble­moms iš­ki­lus ne bė­gu, o kal­buo­si, ta­riuo­si, ieš­kau spren­di­mų.

Glo­bė­jų šei­mo­je bu­vo keis­ta, kad su mu­mis bend­ra­vo be pyk­čio, be rė­ki­mo, kad šei­mo­je ne­var­to­ja­mas al­ko­ho­lis. Dar ir da­bar gy­ve­nu bai­mė­je, kad ir man taip nu­tiks, nes bio­lo­gi­nė­je šei­mo­je bu­vo var­to­ja­mas al­ko­ho­lis. Bend­raam­žiai ne­ži­no, kad esu glo­bo­ja­ma, nes glo­bė­ją va­di­nu „ma­ma“. Ji man ta­po tik­rą­ja šei­ma.

Pa­si­ren­kant pro­fe­si­ją glo­bė­ja taip pat bu­vo ša­lia – kar­tu su ja nar­šė­me žur­na­lus, spren­dė­me tes­tus, nag­ri­nė­jo­me, kas man ge­riau­siai tik­tų, tu­rė­jo­me daug po­kal­bių apie vai­kys­tę. Ta­da ir pri­pa­ži­nau, kad ma­no sva­jo­nė – fo­tog­ra­fi­ja. Glo­bė­ja šią ma­no sva­jo­nę pa­lai­kė, net pa­do­va­no­jo pro­fe­sio­na­lų fo­toa­pa­ra­tą. Da­bar jau esu įsi­trau­ku­si į fo­tog­ra­fi­jos pa­sau­lį, pra­de­du ne­tgi už­si­dirb­ti iš sa­vo dar­bų.

Šian­dien esu stip­ri, suau­gu­si, bend­rau­ju su bro­liu, se­se­ri­mi, esu už­tik­rin­ta, kad kiek­vie­nam vai­kui, net vy­res­niam, glo­bė­jų šei­ma yra gy­vy­biš­kai svar­bi. Tu­riu ne vie­ną pa­vyz­dį, kad ins­ti­tu­ci­jo­je au­gę vai­kai ne­su­sit­var­ko su gy­ve­ni­mu suau­gys­tė­je.

Šiuo me­tu stu­di­juo­ju Klai­pė­do­je, la­bai no­riu mo­ky­tis, la­bai my­liu vai­kus. Siek­siu aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo.

Tel­šių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro glo­bos koor­di­na­to­rė Li­gi­ta TOM­KE­VI­ČIE­NĖ