
„Būdama vos dvylikos metų, pirmą kartą atsidūriau budinčio globotojo šeimoje. Po dviejų mėnesių grąžino mane tėvams, tačiau vos po metų vėl su seserimi buvome apgyvendintos toje pačioje budinčio globotojo šeimoje. Kai teismas pradėjo svarstyti nuolatinės globos klausimą, buvau penkiolikmetė, o mano seseriai buvo septyniolika. Mes svajojome apie gyvenimą institucijoje. Draugai tvirtino, kad ten daugiau laisvės, todėl net parašėme oficialius prašymus apgyvendinti mus institucijoje, nes nenorime gyventi šeimoje“, – pasakoja Danguolė.
Globos centro specialistai nepasidavė, įdėjo daug pastangų, organizavo susitikimus, ilgas pokalbių sesijas. Galiausiai sutikome išbandyti globėjų šeimą. Pirmasis apsilankymas globėjos namuose buvo įsimintinas: susipažinome su jos šeima, kitais globojamais vaikais, su biologine dukra. Tuo metu šeima ruošėsi kraustytis į ką tik įsigytą namą. Mes išsirinkome savo kambarius, apipavidalinome juos taip, kaip norėjome. Vis dėlto nesijautėme visiškai saugios, tikros. Dariau viską, kad globėja atsisakytų: bėgau iš namų, badavau.
Netikėjau, kad svetima šeima gali mane mylėti. Dabar gėda prisiminti tuos poelgius. Man patikdavo bendrauti su globos koordinatore. Jei specialistai būtų įgyvendinę mano norą ir apgyvendinę mane institucijoje, šiandien tikriausiai mano gyvenimas būtų visai kitoks.
Globėjos meilė ir dėmesys nustebino – gaudavau viską, ko prašydavau, mano poreikiai buvo patenkinti be išlygų. Aš manau, jog globėjams reikia milžiniškos meilės, stiprių nervų ir atjautos, kad galėtų tuo dalytis su mumis. Mano globėja sportuoja, kartu su mumis eina į baseiną, važiuojame prie jūros. Ji atvira, rūpestinga, dažnai sako, kad mus myli. Ji kartu su mumis leidžia laisvalaikį: kultūros renginiuose, išvykose, gamtoje. Aš pati iš jos išmokau stiprybės – problemoms iškilus ne bėgu, o kalbuosi, tariuosi, ieškau sprendimų.
Globėjų šeimoje buvo keista, kad su mumis bendravo be pykčio, be rėkimo, kad šeimoje nevartojamas alkoholis. Dar ir dabar gyvenu baimėje, kad ir man taip nutiks, nes biologinėje šeimoje buvo vartojamas alkoholis. Bendraamžiai nežino, kad esu globojama, nes globėją vadinu „mama“. Ji man tapo tikrąja šeima.
Pasirenkant profesiją globėja taip pat buvo šalia – kartu su ja naršėme žurnalus, sprendėme testus, nagrinėjome, kas man geriausiai tiktų, turėjome daug pokalbių apie vaikystę. Tada ir pripažinau, kad mano svajonė – fotografija. Globėja šią mano svajonę palaikė, net padovanojo profesionalų fotoaparatą. Dabar jau esu įsitraukusi į fotografijos pasaulį, pradedu netgi užsidirbti iš savo darbų.
Šiandien esu stipri, suaugusi, bendrauju su broliu, seserimi, esu užtikrinta, kad kiekvienam vaikui, net vyresniam, globėjų šeima yra gyvybiškai svarbi. Turiu ne vieną pavyzdį, kad institucijoje augę vaikai nesusitvarko su gyvenimu suaugystėje.
Šiuo metu studijuoju Klaipėdoje, labai noriu mokytis, labai myliu vaikus. Sieksiu aukštojo išsilavinimo.
Telšių socialinių paslaugų centro globos koordinatorė Ligita TOMKEVIČIENĖ