Žygis Plechavičiaus keliais įvyko ir pavyko

Sekmadienį įvyko ketvirtasis pėsčiųjų žygis generolo Plechavičiaus keliais. Buvo puiki rudens diena ir gausu žygeivių.

26 kilometrus iš Bukončių į Sedą pėsčiomis nuėjo 170 žmonių, susirinkusių iš visos Lietuvos.

Trys žygeivių kartos

Žygio dalyvius pasveikinti atvažiavo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadas Linas Indzelis. Džiaugdamasis gausiomis dalyvių gretomis jis padėkojo už žygio organizavimą ir LŠS vado ženklus įteikė Juliui Baniui bei Genoveitai Gricienei.

Vadas ir pats išėjo į žygį, bet dėl skaudančios kojos nuėjo tik 17 kilometrų.

Žygio dalyvių geografija labai plati: Kaunas, Utena, Radviliškis, Šiauliai, Kelmė, Rietavas, Plungė, Alsėdžiai, Seda, Varniai, Mažeikiai, Telšiai, Tverai…

Daugiausia žygeivių – jaunieji šauliai. Buvo pora žygiuotojų, kuriems tik devyneri, bet jie visą kelią įveikė palakstydami ir pirmųjų gretose. Jaunųjų šaulių amžiaus vidurkis – 15–16 metų.

Jau antrus metus Plechavičiaus kelią nuėjo trys Kasperavičių kartos: bočius Pranas, tėvas Rokas ir sūnus Liudvikas. Kitas tėvas tris vaikus palydėjo Bukončiuose ir atvažiavo į Sedą jų parsivežti. Daugybė šauliukų juokavo, kad galėtų dar bent dešimt kilometrų įveikti.

Mažeikių kuopos šauliai plechavičiukai pasirūpino, kad dviejose tarpinėse žygio stotelėse kiekvienas gautų arbatos, obuolių sulčių, lašinių, duonos ir svogūnų pasistiprinti. O Sedoje, prie Aleksandro Plechavičiaus malūno (buvusios komendantūros), visų laukė nepaprastai skani Šiaulių generolo P. Plechavičiaus rinktinės lauko virtuvės virėjų košė. Norintys dar gavo ir kavos, ir arbatos, ir saldumynų.

Sedoje iš jau atsipalaidavusių po žygio šaulių (ir jiems prijaučiančių) surinkau pačių karščiausių įspūdžių ir pamąstymų.

Valdimaras PADSKOČIUS:

– Esu labai šviežias šaulys. Tik antrus metus. Vis manau, kad jau esu per senas, nors šaulius visada gerbiau.

Šis žygis man yra jau trečias. Per pirmą žygį pasitaikė kurį laiką žingsniuoti šalia pulkininko Lino Idzelio, tai jis pirmasis mane paragino, po to – ir Mažeikių kuopos vadas Pranas Trakinis pakvietė.

Atėjau, jau esu uniformuotas ir nesigailiu. Amžius čia neturi reikšmės, svarbu, kaip jautiesi. O aš jaučiuosi gerai. Visada buvau šitoje pusėje.

Antras žygis buvo vasarą, per pačius karščius, surengtas 105-ųjų LŠS metinių proga. Kiekvienai rinktinei buvo paskirtas 22 kilometrų kelias. Pasitaikė eiti šalia Vytaro Radzevičiaus.

Įdomiai pabendravome.

Pats ėjimas priduoda sveikatos, o bendražygiai ir kelio vaizdai praturtina žinojimu. Nužygiuoti užsibrėžtą kelio ruožą tikrai nėra sunku.

Apie generolą P. Plechavičių žinojau dar būdamas paauglys. Mama papasakojo. Jos draugės buvo iš plechavičiukų. Visada vertinau generolą už jo tvirtas pažiūras, už bekompromisę kovą dėl Lietuvos. Kas būtų Lietuva be jo?

Ilgi sovietinės okupacijos metai išplovė žmonių protus, dar daug bolševizmo smegenyse likę. Sovietinės istorijos mokyti nebeskaitome naujų, jau visiems prieinamų faktų.

Mažeikių rajone yra žinotini generolai Edvardas Adamkavičius ir Teodoras Daukantas. Galėtų Generolo fondas imtis ir šitų istorinių asmenybių gerų darbų viešinimo.

Plechavičiaus kelio žygis mane žavi ir tuo, kad čia labai daug jaunų žmonių. Mokyklinio amžiaus. Juk jauno žmogaus mąstymas pats imliausias. Ką jaunas į galvą įsidėsi, visą amžių atminsi. O ir einant yra kur akis paganyti.

Sigitas KAKTYS:

– Mano gyvenime yra buvę daugybė žygių, bet Plechavičiaus keliu ėjau pirmą kartą. 26 kilometrai – nėra mažas žygis. Smagu eiti tarp daugybės jaunų žmonių. Jie linksmi, jie klega, mažieji netgi laksto.
Kelias gerai pažymėtas, aišku, neišvengsi asfaltuotų ruožų, bet daug smagiau eiti žvyrkeliu, smėlio keliuku. Yra gražių vaizdų. Tai primena vaikystę.

Nuo mokyklos laikų Viekšniuose daug sportavau. Buvau ilgų ir vidutinių distancijų bėgikas. Respublikinėse varžybose atstovaudavau Akmenės rajonui. Metams bėgant, tai perėjo į aktyvų vaikščiojimą. Stebiu gražias vietoves, fotografuoju. Kelionėse taip pat renkuosi aktyvų poilsį. Tenerifėje esu įveikęs sudėtingą 17 kilometrų žygį, bet kokie vaizdai atsiveria nuo uolų…
Džiugu, kad ėjimas populiarėja. Jeigu jaunimas atras judėjimo, žygio malonumą, nuo to visuomenė bus tik sveikesnė.

Eina antri metai, kaip esu šaulys. Generolą P. Plechavičių visada žinojau. Manau, kad jau atėjo laikas grąžinti tikrąją istoriją. Tyčia juodintas žmogus, šmeižtas ir visaip žemintas mūsų kraštietis turėtų atgauti savo garbę. Tauta turi didžiuotis savo didvyriais.

Gaila, kad Mažeikių rajone dar daug baimės. Bijoma per išsišokti, vis dairomasi atgal.

Valda MURAVJOVIENĖ:

– Esu iš Ukrinų, nors Bukončiai šalia, nors Plechavičių kapai – Ukrinuose, nesmagu prisipažinti, bet Plechavičiaus kelią ėjau pirmą kartą. Ir… labai patiko. Vyravo toks geras patriotinis nusiteikimas, pakili nuotaika, bendrystė tarp žygeivių. Gal todėl, kad toną davė jaunimas, o jiems buvo linksma.

Paklysti kelyje nebuvo įmanoma, nes priekyje su vėliavom ir galingu visureigiu važiavo Julius Banys, kaip mūsų vedlys. Buvo ir rodyklės, sukant iš tiesaus kelio.

Kadangi domiuosi kraštotyra, tai pasigedau informacijos apie praeinamas vietas. Kad ir trumpai, lakoniškai. Pavyzdžiui, šalia rodyklės ant lentelės – Sedos giria, ant kitos – kryptis į Rimolių piliakalnį. Juk iš kito Lietuvos pakraščio atvažiavę žmonės visiškai nežino mūsų krašto. Bet čia gal tik man taip pasirodė.

Organizacija puiki, smagios tarpinės stotelės su užkandžiais ir obuolių sultimis, pabaigoje – super skani košė ir pažymėjimai. Generolo garbei puikiai praleidau dieną.

Rokas KASPERAVIČIUS:

– Esu klaipėdiškis, bet priklausau Mažeikių kuopos plechavičiukams. Žinau apie generolą Povilą Plechavičių, nors mokykloje apie jį nekalbėjo. Laikau jį galiūnu, gynusiu Lietuvą nuo prašalaičių. Ir kiek okupaciniais metais jį bemenkino, bandė ištrinti iš žmonių atminties, jo atmintis liko gyva. Žmonėse, ne viešoj erdvėj.

Džiaugiuosi, kad LRT išleido dokumentinį filmą „1944 metai: Generolo misija“. Žiūrėjau su didžiausiu įdomumu. Gaila, kad ir šių dienų mokytojai neturi noro daugiau kalbėti apie anų dienų didžiavyrius. Manau, kad Generolo atminties išsaugojimo fondo veikla pamažu išsklaidys nežinojimo debesis. Prie šio atminimo išsaugojimo – ir žygis Plechavičiaus keliu.

Visus kilometrus nuėjome trys: mano tėvas, mano sūnus ir aš. Tėvas – buvęs savanoris, jis pats viską žino, nors jam jau 84-i, jis stiprus ir dvasia, ir kūnu.

Tėvas savo vertybes perdavė man, o aš noriu, kad ir sūnelis nuo mažų dienų tai žinotų. Ėjimas pirmiausia yra kelio bendrystė, kūno galių stiprinimas, o jeigu dar turi ir idėją, tada jau iš viso yra puiku. Sveikame kūne – sveika dvasia. Esu šaulys, todėl kartais prisijungiu ir prie Kretingos šaulių žygių.

Ir diena buvo puiki, ir idėja puiki, jeigu tik leis galimybės, žygiuosim ir kitąmet!

Julius BANYS:

– Galvoju, kad jau turime patirties kitais metais visiškai perimti žygio organizavimą. Kauno kadetų licėjaus direktorius Ričardas Žilaitis, manau, sutiks.

Labai norisi, kad žygis būtų generoliškas, t. y. puikiai organizuotas. Generolas nieko nedarė bet kaip.

Jeigu kituose žygiuose reikia susimokėti žygio mokestį ar už pažymėjimą, manau, kad Plechavičiaus kelyje to niekada nebus. Visada maršruto pabaigoje žygeivių lauks skani šauliška košė, o tarpinėse stotelėse – geri užkandžiai.

Jūratė MEDEIKYTĖ

Vaidos Muravjovienės, Marijaus Neliupšio, Rimos Skrodenytės, Sigito Strazdausko nuotr.