Že­mai­ti­jos bal­sas: Ge­di­mi­nas Jo­ku­baus­kas

Tel­šiš­kis at­li­kė­jas, ren­gi­nių ve­dė­jas ir re­ži­sie­rius 38-erių Ge­di­mi­nas Jo­ku­baus­kas gi­mė Plun­gės ra­jo­ne, Šar­ne­lės kai­me.

Vai­kys­tė­je – ne­rū­pes­tin­gi žai­di­mai gam­to­je, mu­zi­kos gar­sai na­muo­se ir pir­mie­ji kū­ry­bi­niai ban­dy­mai. Šian­dien – sce­na, mu­zi­ka, re­ži­sū­ra ir ne­si­bai­gian­ti veik­los įvai­ro­vė. G. Jo­ku­baus­kas – žmo­gus, ku­riam kū­ry­ba yra ne tik dar­bas, bet ir gy­ve­ni­mo bū­das. Nuo ma­žų die­nų ap­sup­tas mu­zi­kos ir me­ni­nės at­mos­fe­ros jis na­tū­ra­liai pa­su­ko šiuo ke­liu. Ir vi­sa tai da­ro su di­džiu­liu at­si­da­vi­mu bei mei­le.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Vai­kys­tė

Ge­di­mi­no vai­kys­tė bu­vo iš­ties įdo­mi. Daug lai­ko pra­leis­da­vo kie­me su vai­kais. Su dro­bu­lė­mis gau­dy­da­vo vė­ją lau­kuo­se, lyg pa­ra­šiu­tu šo­ki­nė­da­vo ant šie­no. Žais­da­vo su siur­bė­lė­mis, pa­si­da­rę lan­kus ei­da­vo me­džio­ti var­nų, bet nu­šau­ti nė vie­nos taip ir ne­pa­vy­ko. Žve­jo­da­vo žu­ve­les su krep­šiais ir vir­ve, duo­nos ga­ba­lė­lį pri­ri­šę vi­du­je, o pa­ga­vę lai­mi­kius pa­leis­da­vo at­gal. La­bai mėg­da­vo žais­ti kvad­ra­tą, „Tu­ki-tu­ki“ ir ki­tus žai­di­mus. Miš­ke sta­ty­da­vo na­me­lius iš ša­kų, ne­tgi me­dy­je bu­vo susirentęs, iš ku­rio šian­dien be­li­ku­sios tik ke­lios len­tos, ta­čiau Ge­di­mi­nas džiau­gia­si, jog at­ža­los dar spė­jo pa­si­džiaug­ti jo vai­kys­tės kū­ri­niu.

„Tie­sa, su­lau­kiau vai­kų klau­si­mų, kaip pa­vy­ko vie­nam, dar bū­nant ma­žam, be pa­gal­bos pa­si­sta­ty­ti na­me­lį me­dy­je. Tie­siog iš di­de­lio no­ro, vaiz­duo­tės, ke­le­to len­tų ir tė­čio se­nų su­rū­di­ju­sių vi­nių. Ge­rų ne­da­vė, ma­tyt, ne­žiū­rė­jo rim­tai į ma­no sta­ty­bas, o gal tuo me­tu ir ne­tu­rė­jo“, – pri­si­mi­nė G. Jo­ku­baus­kas.

Pa­sak vy­ro, ne­bu­vo tuo me­tu me­džio, į ku­rį ne­bū­tų įsi­ko­ręs su drau­gais. Sma­gu bū­da­vo ir treš­nes ra­gau­ti, ir rau­do­niau­sią obuo­lį nu­si­skin­ti. „Nors ir da­bar dar ten­ka kar­tais įlip­ti, tik gai­la, kad tos mėgs­ta­miau­sios treš­nės jau ne­li­kę, neat­lai­kė aud­rų“, – kal­bė­jo Ge­di­mi­nas.

Ži­no­ma, gy­ve­nant kai­me ūkio dar­bai bu­vo kas­die­ny­bė, ta­čiau dėl to užau­go tvir­tes­nis tiek fi­ziš­kai, tiek emo­ciš­kai.

Moks­lai

Pra­di­nę mo­kyk­lą bai­gė sa­vo gim­ti­nė­je, vi­du­ri­nę – Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, o 2004 me­tais įsto­jo į Že­mai­ti­jos ko­le­gi­jos Tel­šių fa­kul­te­tą. Mo­kė­si mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos ir kul­tū­ros veik­los va­dy­bos. Kai te­ko rink­tis vie­ną kryp­tį, pa­si­rin­ko mu­zi­kos pe­da­go­gi­ką. Po me­tų din­go šios kryp­ties ža­ve­sys. Sup­ra­to, kad mu­zi­ka jam tu­ri teik­ti ma­lo­nu­mą, o ne bū­ti dar­bu, nes vi­suo­met bu­vo la­biau hu­ma­ni­ta­ras, tad po me­tų dar kar­tą pa­kei­tė sa­vo kryp­tį ir su­grį­žo prie kul­tū­ros veik­los va­dy­bos moks­lų.

Tel­šių ža­ve­sys

Bai­gęs moks­lus pu­sei me­tų bu­vo iš­vy­kęs iš Tel­šių, ta­čiau su­grį­žo at­ga­lios. Šis kraš­tas jį ža­vė­jo nuo vai­kys­tės, ka­dan­gi bu­vo ma­tęs nuo­trau­kų – Ge­di­mi­no tė­vai taip pat mo­kė­si Tel­šiuo­se, čia ir su­si­pa­ži­no. Ypač at­li­kė­ją ža­vė­jo mies­to cent­re esan­tis Mas­čio eže­ras.

Tel­šiuo­se Ge­di­mi­nas po tru­pu­tį įsi­trau­kė į veik­lą, bu­vo kvie­čia­mas kon­cer­tuo­ti į vie­ti­nes Tel­šių šven­tes, o ir su tel­šiš­ke bū­si­ma žmo­na Li­na čia su­si­pa­ži­no, tad ir pa­si­li­ko gy­ven­ti.

Gau­si šei­ma

Su žmo­na Li­na Ge­di­mi­nas au­gi­na ke­tu­ris vai­kus: 15 me­tų duk­ras dvy­nes Emą ir Evą, 11 me­tų sū­nų Jo­ną ir 7 me­tų sū­nų Ro­ką.

Gau­si šei­ma na­muo­se pra­ktiš­kai yra įkū­ru­si zoo­lo­gi­jos so­dą: au­gi­na prie­glau­di­nu­ką šu­nį Li­ką, ka­ti­ną Ze­nių, igua­ną Bro­nių, 3 zeb­ri­nes ama­di­nas var­dais Do, Re, Mi, gy­va­laz­des, vėž­lį Ma­ry­tę, triu­šį Ha­čį ir žu­vy­tes – tiek ak­va­riu­me na­muo­se, tiek prie na­mų esan­čia­me tven­ki­ny­je.

Veik­la

Veik­los vy­ro gy­ve­ni­me ne­trūks­ta. Jau 14 me­tų dir­ba re­ži­sie­riu­mi Se­do­je. Dai­nuo­ja kaip so­lis­tas. Taip pat šiuo me­tu įgy­ven­di­na nau­ją pro­jek­tą su gru­pe „Anei“, kar­tu re­pe­tuo­ja sa­vo kur­tas dai­nas. Dar vy­ras dir­ba pri­va­čio­se šven­tė­se – kaip at­li­kė­jas ir kaip ve­dė­jas. Nors vi­sos sa­vai­tės die­nos bū­na dar­bin­gos, ta­čiau sa­vait­ga­liai la­biau­siai užim­ti.

Kiek sa­ve pri­si­me­na, at­li­kė­jas vi­suo­met no­rė­jo dirb­ti su žmo­nė­mis, tad, iš­pil­džius šią sva­jo­nę, dar­bas jam ta­po kaip po­mė­gis.

„Esu Liū­tas. Dė­me­sys man pa­tin­ka“, – juo­kė­si Ge­di­mi­nas.

DAUGIAU SKAITYKITE „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 33 (2570)