Tau­to­dai­li­nin­kui Ado­mui Kva­sui at­min­ti: skulp­tū­ra jam – lyg mu­zi­ka

„Jei nė­ra gy­ve­ni­mo į aukš­tį, tai ga­li­ma gy­ven­ti į plo­tį. Kai ap­link suak­ty­vė­ja chao­sas, ne­tvar­ka, rei­kia steng­tis kuo ma­žiau sa­vi­mi už­terš­ti pa­sau­lį… Imi me­džio ga­ba­lą, pa­mąs­tai ir pra­de­di. Dir­bi ne­sku­bė­da­mas, be karšt­li­giš­kų lenk­ty­nių su lai­ku, neau­ko­da­mas svei­ka­tos. Sten­gie­si iš­lai­ky­ti gied­rą nuo­tai­ką, dva­si­nę har­mo­ni­ją“, – yra pa­sa­kęs ži­no­mas švie­saus at­mi­ni­mo Tel­šių tau­to­dai­li­nin­kas Ado­mas Kva­sas, ku­riam lapk­ri­čio 21-ąją bū­tų su­ka­kę 100 me­tų.

A. Kva­sas – žy­mus Tel­šių tau­to­dai­li­nin­kas – mi­rė 2016 me­tais, ta­čiau jo pa­li­ki­mas te­be­gy­vas – jo dar­bai iki šiol ža­vi liau­dies me­no ger­bė­jus. De­šimt­me­čius gy­va me­džio meist­ro kū­ry­ba, įkvėp­ta Že­mai­ti­jos kul­tū­ros ir tau­to­sa­kos, iš­lie­ka įdo­mi ir ak­tua­li. A. Kva­so dro­ži­niai iš­si­ski­ria au­ten­tiš­ku liau­dies me­no at­spin­džiu ir gi­lia sim­bo­li­ka, per­tei­kian­čia že­mai­tiš­ką dva­sią. Jo ta­len­tas ir in­dė­lis į lie­tu­viš­ko­sios tau­to­dai­lės tra­di­ci­jas yra ver­ti­na­mas tiek Lie­tu­vo­je, tiek už jos ri­bų.

Tau­to­dai­li­nin­kas gi­mė Kre­ting­so­džio kai­me, Kre­tin­gos vals­čiu­je. Tė­vai – Joa­ki­mas ir Pet­ro­nė­lė Kont­ri­mie­nė-Ma­ciū­tė Kva­sai. 1933 me­tais pra­dė­jo lan­ky­ti Kre­ting­so­džio mo­kyk­lą. Dėl li­gos bai­gė tik ke­lias kla­ses, o pir­mai­siais Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, 1939-ai­siais, jam te­ko ir pie­mens duo­nos pa­ra­gau­ti… Vė­les­niais me­tais A. Kva­sas dir­bo Kre­tin­gos dva­ro kok­li­nė­je.

Pa­si­bai­gus ka­rui, tau­to­dai­li­nin­kas su­kū­rė šei­mą: su sa­lan­tiš­ke Sta­nis­la­va Za­jan­čaus­kai­te su­si­tuo­kė 1948 me­tais, su­si­lau­kė sū­nų Sta­nis­lo­vo, Vik­to­ro, Ri­čar­do ir duk­ters Sta­nis­la­vos. 1949 me­tais per­si­kė­lė gy­ven­ti į Sa­lan­tus. Čia gy­ven­da­mas, pra­dė­jo dro­ži­nė­ti. „Įdo­mu tai, kad A. Kva­sas ne­tu­rė­jo jo­kios meist­rys­tės ama­to. 1953 me­tais ry­žo­si sa­ve iš­ban­dy­ti me­džio dro­žy­bo­je: pir­mie­ji dro­žė­jo dar­bai ne­bu­vo pro­por­cin­gi, bet įdo­mūs. Pa­laips­niui vi­si trū­ku­mai bu­vo iš­tai­sy­ti, dar­bai ta­po pro­fe­sio­na­lūs“, – lei­di­ny­je „Me­džio dro­žy­bos tra­di­ci­jų tą­sa tel­šiš­kių me­džio dro­žė­jų dar­buo­se“ apie tau­to­dai­li­nin­ką ra­šė is­to­ri­kė El­vy­ra Spu­dy­tė.

A. Kva­sas 1956 me­tais ta­po kan­di­da­tu į tuo­me­tę Liau­dies me­no drau­gi­ją, siek­da­mas plė­to­ti lie­tu­vių liau­dies me­no tra­di­ci­jas. Jis dro­ži­nė­jo šven­tų­jų skulp­tū­rė­les iš mo­noch­ro­mo, ku­rios iš­si­sky­rė de­ta­lia raiš­ka ir su­bti­lia es­te­ti­ka. Daug kla­jo­jo po Že­mai­ti­ją rink­da­mas įkvė­pi­mą iš re­gio­no žmo­nių ir gam­tos, o jo kū­ry­ba bu­vo ar­ti­mai su­si­ju­si su kraš­to kul­tū­ra. Me­ni­nin­kas gy­ve­no Kal­nė­nų, Bir­žu­vė­nų, Si­rai­čių kai­muo­se, kur vi­suo­met li­ko iš­ti­ki­mas se­na­jai liau­dies skulp­tū­ros tra­di­ci­jai. Vė­liau per­si­kė­lė į Tel­šius.

Tau­to­dai­li­nin­ko dar­buo­se daž­nai at­si­spin­dė­jo hu­mo­ris­ti­nės ir op­ti­mis­ti­nės te­mos, įne­šu­sios gy­vu­mo ir ši­lu­mos į lie­tu­viš­ką­ją tau­to­dai­lę. Hu­mo­ris­ti­nių per­so­na­žų kū­rė­jas A. Kva­sas iš­si­sky­rė iš­raiš­kin­gais, cha­rak­te­rin­gais he­ro­jais, ku­rių vei­dai – tur­tin­gi emo­ci­jų, o fi­gū­ros, įgi­ju­sios šar­žuo­tą for­mą, per­tei­kia links­mus, gy­ve­ni­miš­kus epi­zo­dus. Nors jo dar­bai at­ro­do hu­mo­ris­ti­niai ir šmaikš­tūs, gi­les­nė ana­li­zė at­sklei­džia fan­ta­zi­jos ir ko­miz­mo de­ri­nį, ku­ria­me su­si­pi­na gro­žis ir bjau­ras­tis, juo­kas ir bai­mė. A. Kva­sas ypač mė­go kur­ti kau­kes – nuo mi­nia­tiū­ri­nių su­ve­ny­rų iki na­tū­ra­laus dy­džio ar di­des­nių vei­do at­vaiz­dų, ku­rios su­teik­da­vo kū­ry­bai mis­tiš­ko ža­ve­sio. Jo 1985 me­tais iš­drož­ta skulp­tū­ra „Dro­žė­jas“ pri­me­na pa­tį au­to­rių: sė­din­tis, pra­pli­kęs, su aki­niais ir kau­kę dro­ži­nė­jan­tis me­ni­nin­kas sim­bo­li­zuo­ja at­si­da­vi­mą ama­tui. A. Kva­so kū­ry­bo­je ypa­tin­ga vie­ta te­ko mi­to­lo­gi­nėms te­moms – vai­kys­tės pa­sa­kų, pa­tar­lių, pa­da­vi­mų ir le­gen­dų mo­ty­vai vėl at­gy­da­vo jo dar­buo­se, o pa­slap­tin­gi na­mų kam­pai ir vo­ra­tink­liais api­pin­ti ku­bi­lai jam at­ro­dė pil­ni už­slėp­tos mis­ti­kos.
„Konst­ruo­da­mas skulp­tū­rą iš vien­ti­so ruo­ši­nio, au­to­rius vi­są kom­po­zi­ci­ją už­pil­do reikš­min­go­mis de­ta­lė­mis, jo de­ri­ny­je nė­ra neuž­pil­dy­tų, tuš­čių erd­vių. Skulp­to­rius ge­ba žiū­ro­vo dė­me­sį su­telk­ti į su­kur­tą te­mą, įkū­ny­tą kruopš­taus ran­kų dar­bo“,– apie A. Kva­są ra­šė Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kas Jo­nas Ru­dzins­kas.

Apie tau­to­dai­li­nin­ko as­me­ny­bę dar jam gy­vam esant da­li­jo­si ir pe­da­go­gė bei gi­dė Elė Ka­ka­naus­kie­nė: „Šiaip A. Kva­sas už­da­ro bū­do – kom­pa­ni­jos neieš­ko. Jei tu­ri me­džio ga­ba­lą, tai sė­di na­muo­se ir dro­žia. Pa­vy­kus iš­drož­ti ką nors links­mo ir įdo­maus, pa­si­jau­čia lai­min­gas.“

Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ eks­pe­di­ci­jų ap­ra­še at­si­dū­rė ir tuo­me­tės mu­zie­ji­nin­kės švie­saus at­mi­ni­mo Lai­mu­tės Va­lat­kie­nės pa­pa­sa­ko­ti ir už­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mai apie A. Kva­są: „Gal net ne­bū­čiau pa­ži­nu­si jo, jei ne tar­ny­bi­nė už­duo­tis. Ta­da, 1978 me­tais, Tel­šių mu­zie­ji­nin­kai su­ren­gė eks­pe­di­ci­ją, ku­rios tiks­las bu­vo ap­lan­ky­ti 20 Tel­šių ra­jo­no liau­dies me­ni­nin­kų, su­kaup­ti jų biog­ra­fi­nę kū­ry­bi­nės veik­los me­džia­gą. Ma­no da­liai „ati­te­ko“ 3 me­ni­nin­kai, iš ku­rių vie­nas bu­vo Ado­mas Kva­sas. Tuo me­tu jis gy­ve­no už 3 km nuo Tel­šių, bu­vu­sia­me And­ri­jaus­kų dva­re­ly­je, Si­rai­čiuo­se. Nu­ke­lia­vau ten. Pa­sik­lau­siau, kur ras­ti to­kį Ado­mą Kva­są. Aš jo ne­bu­vau ma­čiu­si, ne­pa­ži­no­jau. Tik mu­zie­ju­je, ka­bi­ne­te, ku­ria­me dir­bau, sto­vė­jo bai­sin­ga kip­šo skulp­tū­ra „Bir­žu­vė­nų vel­nias“, iš­drož­ta 1972 me­tais. Ži­no­jau, kad ją bu­vo pa­da­ręs A. Kva­sas. Tai­gi vyk­da­ma spė­lio­jau, koks tai žmo­gus: ar ra­si­me bend­rą kal­bą. Me­ni­nin­kas pa­pa­sa­ko­jo apie sa­ve, apie sa­vo dar­bus, kū­ry­bą. A. Kva­sas bu­vo ga­bus nuo ma­žens, ga­bu­mus pa­vel­dė­jo iš sa­vo tė­vo Joa­ki­mo, ku­ris bu­vo „vi­sų ga­lų meist­ras“. Dro­žė šaukš­tus, klum­pes, mū­ri­jo kros­nis, den­gė sto­gus, siu­vi­nė­jo ku­ni­gams ar­no­tus, di­vo­nus. Ma­ma bu­vo na­mų šei­mi­nin­kė, au­gi­no vai­kus. Ne­leng­vas bu­vo A. Kva­so gy­ve­ni­mas, li­ki­mas jam siun­tė įvai­rių iš­ban­dy­mų. Pra­dė­jo dirb­ti 17 me­tų. Kre­tin­gos dva­ro kok­li­nė­je ga­mi­no sta­lo in­dus, lėkš­tes, puo­de­lius. Ado­mas vi­sa­da gy­ve­no kuk­liai. Vie­nas užau­gi­no sa­vo ke­tu­ris vai­kus. Po žmo­nos mir­ties 1970 me­tais at­si­kė­lė gy­ven­ti į Tel­šių ra­jo­ną. Vi­sa­da jo gy­ve­ni­mą švie­si­no dai­nos, kū­ry­ba, mu­zi­ka. To­kį Ado­mą ir pa­ži­nau – nuo­šir­dų, švie­sų, at­vi­rą, pil­ną gy­vy­bin­gu­mo ir ener­gi­jos.“

A. Kva­sas apie sa­ve ne­daug­žo­džia­vo, bu­vo kuk­lus: „Ma­no, kaip me­ni­nin­ko, dar­bas – kas­die­nis ama­tas, neįž­vel­giu nie­ko ypa­tin­go ir pa­slap­tin­go. Skulp­tū­ra – tai lyg mu­zi­ka: ji tu­ri pa­veik­ti žmo­gų… Dro­ži­nė­ju iš lie­pos, tai me­dis, ku­ris bė­gant lai­kui suak­me­nė­ja. Mo­de­lių ne­ga­mi­nu. Imu pei­lį, me­dį ir dar­bai dau­giau­siai hu­mo­ris­ti­niai. Toks aš gy­ve­ni­me, dėl nie­ko per daug ne­si­grau­žiu. Aš ti­kiu, kad kaž­kas to­bu­lai tvar­ko šį pa­sau­lį, kai žmo­gus už sa­vo dar­bus su­si­lau­kia at­pil­do. Vi­di­nė nuo­jau­ta nuo­lat bu­di, nie­kas ne­vyks­ta šiaip sau.“

Liau­dies me­ni­nin­ko A. Kva­so dar­bų yra įsi­gi­ję Na­cio­na­li­nis dai­lės mu­zie­jus, Kre­tin­gos kraš­to mu­zie­jus, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“, pri­va­tūs as­me­nys Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. Jis ap­do­va­no­tas pa­dė­kos raš­tais už da­ly­va­vi­mą pa­ro­do­se, liau­dies me­no puo­se­lė­ji­mą, kū­ry­bi­nius pa­sie­ki­mus. 2009 me­tais tau­to­dai­li­nin­ko 85-me­čio pro­ga iš­leis­ta jo kū­ry­bos dar­bų kny­ga „Ado­mas Kva­sas“.

Pa­ren­gė Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ rin­ki­nio sau­go­to­ja-ku­ra­to­rė Si­mo­na DRIM­BIE­NĖ