Šei­mos mo­te­rų gran­di­ne iš kar­tos į kar­tą te­ka gy­ve­ni­mo iš­min­tis

Ar­tė­jant Mo­ti­nos die­nai po­kal­bio kvie­čia­me ke­tu­rių kar­tų mo­te­ris: pro­mo­čiu­tę, mo­čiu­tę, ma­mą ir dvi duk­ras – Sta­nis­la­vą Sau­lu­tę Ci­buls­kie­nę, Ri­tą Lu­ko­šie­nę, Auš­rą Kar­ve­lie­nę, Ka­mi­lę ir Jus­ti­ną Bla­že­vi­čiū­tes.

Nors jų laik­me­čiai ir pa­tir­tys skir­tin­gi, ta­čiau jas vie­ni­ja stip­rus šei­mos ry­šys. Mo­te­rų ir mer­gi­nų pa­sa­ko­ji­muo­se – ne tik gy­ve­ni­mo iš­min­tis ir tra­di­ci­jos, ši­lu­ma, kas­die­ny­bės aki­mir­kos, bet ir bend­ros ver­ty­bės, jun­gian­čios skir­tin­gas kar­tas.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Kaip šven­čia­te Mo­ti­nos die­ną sa­vo šei­mo­je?

Auš­ra:

– Mo­ti­nos die­ną vi­sa­da lan­ko­me ma­mą, mo­čiu­tę. Jei bū­na šil­ta, vyks­ta­me į so­dy­bą pa­si­ga­min­ti pie­tų ant lau­žo. Tai die­na, kai ga­li­me su­si­bur­ti vi­si drau­ge, pa­bū­ti, pa­bend­rau­ti. Ver­ti­nu to­kias aki­mir­kas.

Ri­ta:

– Vi­sa­da su­si­ren­ka šei­ma pa­svei­kin­ti pro­mo­čiu­tės ir val­go­me tor­tą.

Ka­mi­lė:

– Mo­ti­nos die­ną sten­gia­mės su­sto­ti nuo kas­die­nio tem­po ir tie­siog pa­bū­ti kar­tu. Su­si­tin­ka­me prie bend­ro sta­lo, daž­nai kas nors pa­ruo­šia pie­tus ar de­ser­tą, do­va­no­ja­me gė­lių. Bet svar­biau­sia – lai­kas kar­tu, po­kal­biai ir dė­me­sys, ku­ris tą die­ną tam­pa dar la­biau jau­čia­mas.

Jus­ti­na:

– Vi­sa­da vyks­ta­me pa­si­sve­čiuo­ti pas mo­čiu­tę. Jau ke­le­rius me­tus Tel­šiuo­se gy­ve­na ir pro­mo­čiu­tė, tad sma­gu su­si­tik­ti.

Sta­nis­la­va:

– Man di­džiau­sia do­va­na, kai ga­liu bū­ti su sa­vo my­li­mais anū­kais, ku­rių tu­riu tris, ir proa­nū­kė­mis.

– Ar Jū­sų šei­mo­je yra ko­kių nors tra­di­ci­jų, ku­rias per­duo­da­te iš kar­tos į kar­tą?

Auš­ra:

– Di­džiau­sios tra­di­ci­jos at­ke­lia­vu­sios iš mo­čiu­tės, iš jos ma­mos. Kū­čios, Ka­lė­dos – tai die­nos, kai lai­ko­mės tra­di­ci­jų, ku­rias pri­si­me­nu dar nuo ma­žens.

Ri­ta:

– Mū­sų šei­mo­je yra tra­di­ci­ja kiek­vie­nais me­tais per Ka­lė­das ir Ve­ly­kas su­si­rink­ti vi­sai šei­mai pas mo­čiu­tę, nes gy­ve­na­me skir­tin­guo­se mies­tuo­se. Per Ka­lė­das pa­si­da­li­na­me dar­bais, kar­tu puo­šia­me sta­lą. Nė vie­nų Kū­čių nė­ra be mo­čiu­tės vir­ti­nu­kų su gry­bais, be span­guo­lių ki­sie­liaus ir kū­čiu­kų su aguon­pie­niu, o Ka­lė­dų puoš­me­na – duk­ros sil­kė „pa­ta­luo­se“. Vi­sų mais­to ruo­ši­mo gud­ry­bių mo­ko­mės iš mo­čiu­tės, ji mū­sų šei­mo­je yra gar­bin­go am­žiaus ir tu­ri daug pa­tir­ties. Per Ve­ly­kas vi­si at­si­ve­ža­me sa­vo mar­gin­tų kiau­ši­nių ir ieš­ko­me stip­riau­sio kiau­ši­nio, tas yra nu­ga­lė­to­jas.

Ka­mi­lė:

– Taip, tu­ri­me ke­lias ma­žas, bet svar­bias tra­di­ci­jas – bend­ri sek­ma­die­nio pie­tūs, šven­čių mi­nė­ji­mas kar­tu, taip pat įpro­tis pa­lai­ky­ti ry­šį ir pa­dė­ti vie­ni ki­tiems. Gal­būt tai nė­ra kaž­kas iš­skir­ti­nio žiū­rint iš ša­lies, bet mums tai ku­ria stip­rų šei­mos jaus­mą.

Jus­ti­na:

– Tu­ri­me tra­di­ci­ją su­si­tik­ti prie bend­ro sta­lo per Ka­lė­das ir Ve­ly­kas.

Sta­nis­la­va:

– Aš pe­rė­miau iš sa­vo ma­mos ir per­da­viau sa­vo vai­kams, anū­kams, proa­nū­kėms tra­di­ci­nius re­cep­tus, ku­rių iš­mo­kau.

– Esa­te ke­tu­rių kar­tų mo­te­rys. Kuo esa­te pa­na­šios, kuo skir­tin­gos?

Ri­ta:

– Vi­sos esa­me la­bai skir­tin­gos, bet ir pa­na­šios sa­vo už­si­spy­ri­mu, nuo­mo­nės tu­rė­ji­mu, ku­ri ne vi­sa­da yra to­kia pa­ti. To­dėl bū­na la­bai įdo­mu su­si­ti­kus pa­dis­ku­tuo­ti vie­nu ar ki­tu klau­si­mu, ypač kai po­ty­riai, gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės la­bai ski­ria­si, ypač ly­gi­nant mo­čiu­tę ir ma­no duk­ras.

Auš­ra:

– Mū­sų šei­mo­je yra ke­tu­rios mo­te­rų kar­tos: vie­na pro­se­ne­lė, dvi mo­čiu­tės, trys ma­mos ir ke­tu­rios duk­ros. Nors gy­ve­no­me ir gy­ve­na­me skir­tin­gais lai­ko­tar­piais, mus jun­gia bend­ros ver­ty­bės, o skir­tu­mus lė­mė be­si­kei­čian­tis gy­ve­ni­mo bū­das, tech­no­lo­gi­jos ir vi­suo­me­nė. Mo­čiu­tė gy­ve­no pa­pras­tes­niais, sun­kes­niais lai­kais, kai rei­kė­jo daug fi­zi­nio dar­bo ir bu­vo ma­žiau ga­li­my­bių mo­ky­tis ar ke­liau­ti. Jų gy­ve­ni­mas bu­vo la­biau su­si­jęs su ūkiu ir bui­ti­mi. Ma­ma au­go jau ki­to­kio­je ap­lin­ko­je – tu­rė­jo dau­giau ga­li­my­bių mo­ky­tis, dirb­ti, siek­ti sa­va­ran­kiš­ku­mo. Ma­no kar­ta gy­ve­na mo­der­nia­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me daug tech­no­lo­gi­jų, in­for­ma­ci­jos, pa­si­rin­ki­mų. Mes la­biau pa­si­ti­ki­me sa­vi­mi, drą­siau reiš­kia­me nuo­mo­nę, sie­kia­me sa­vi­rea­li­za­ci­jos. Ką jau kal­bė­ti apie jau­ną­ją kar­tą, ku­ri tu­ri dar dau­giau ga­li­my­bių, sa­vi­raiš­kos ir sa­vi­rea­li­za­ci­jos lais­vę. Ski­ria­si ir po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą: vy­res­nės kar­tos la­biau ver­ti­no pa­rei­gą ir sta­bi­lu­mą, o jau­nes­nė kar­ta – as­me­ni­nę lais­vę, sa­vi­jau­tą ir ba­lan­są tarp dar­bo ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo. Esa­me pa­na­šios, nes vi­sos mėgs­ta­me ga­min­ti mais­tą, jo svar­ba per­duo­ta dar iš mo­čiu­tės. Tik pa­ti jau­niau­sia to ne­da­ro itin daž­nai. Aš, ma­ma ir duk­ros la­bai mėgs­ta­me ke­liau­ti. De­ja, mo­čiu­tė to­kios ga­li­my­bės ne­tu­rė­jo. Esu ne kar­tą ją kvie­tu­si pa­ke­liau­ti, tai ji tik nu­si­juo­kia…

Ka­mi­lė:

– Mus vie­ni­ja stip­ry­bė, už­si­spy­ri­mas ir ge­bė­ji­mas rū­pin­tis ki­tais. Vi­sos esa­me sa­vo­tiš­kai at­kak­lios ir tu­ri­me sa­vo nuo­mo­nę. Skir­tu­mai la­biau­siai at­si­sklei­džia po­žiū­ry­je į gy­ve­ni­mą – kiek­vie­na kar­ta tu­ri sa­vo pa­tir­tį, tem­pą, bet bū­tent tai mus pa­pil­do.

Jus­ti­na:

– Pa­na­šios, kad vi­sos esa­me spor­ti­nin­kės, o skir­tin­gos – kad pa­si­rin­ko­me skir­tin­gus kar­je­ros ke­lius.

– Ko­kias ver­ty­bes la­biau­siai bran­gi­na­te ir no­ri­te per­duo­ti jau­nes­nėms kar­toms?

Auš­ra:

– Nors esa­me skir­tin­gų kar­tų ir mus ski­ria laik­me­tis, mus jun­gia bend­ros ver­ty­bės ir šei­mos ry­šys. Skir­tin­gos pa­tir­tys pa­pil­do vie­na ki­tą, o vi­sos kar­tu su­da­ro­me stip­rią, pra­smin­gą mo­te­rų gran­di­nę, per­duo­dan­čią gy­ve­ni­mo iš­min­tį iš kar­tos į kar­tą. Bū­tent šei­ma, tvir­tas ry­šys ir yra svar­biau­sia gy­ve­ni­mo ver­ty­bė, ku­ria ga­li­me rem­tis bet ko­kia­me gy­ve­ni­mo eta­pe.

Ri­ta:

– Vi­sų ke­tu­rių kar­tų mo­te­rys pa­si­žy­mi­me stip­ry­be, darbš­tu­mu ir at­sa­ko­my­be už šei­mą. Kiek­vie­na iš mū­sų rū­pi­na­mės ar­ti­mai­siais, ver­ti­na­me šei­mą, na­mus ir tar­pu­sa­vio ry­šį. Taip pat mus vie­ni­ja at­kak­lu­mas – net ir su­dė­tin­go­mis gy­ve­ni­mo są­ly­go­mis mo­kė­jo­me pri­si­tai­ky­ti, dirb­ti ir siek­ti, kad šei­mai bū­tų ge­riau. Dar vie­nas pa­na­šu­mas – tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas. Šei­mos šven­tės, bend­ri su­si­bū­ri­mai, se­nų­jų pa­pro­čių per­da­vi­mas iš kar­tos į kar­tą pa­dė­jo iš­sau­go­ti šei­mos ta­pa­ty­bę. Taip pat daug ko iš­mo­ko­me vie­na iš ki­tos: pa­gar­bos, kant­ry­bės, ge­bė­ji­mo pa­dė­ti.

Ka­mi­lė:

– Svar­biau­sios – pa­gar­ba, at­sa­ko­my­bė, mei­lė šei­mai ir ge­bė­ji­mas iš­lik­ti žmo­gu­mi bet ko­kio­se si­tua­ci­jo­se. Taip pat la­bai svar­bu mo­kė­ti sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti ir ne­bi­jo­ti ei­ti sa­vo ke­liu.

Sta­nis­la­va:

– Man bran­giau­sia ma­no šei­ma, pa­ti au­gau su dar tri­mis se­se­ri­mis, vi­sa­da pui­kiai su­gy­ve­no­me, nie­kad ne­si­py­ko­me. To­dėl su to­kio­mis pat ver­ty­bė­mis au­gi­nau ir sa­vo vai­kus, o jie – sa­vuo­sius.

– Ar yra ko­kia Jū­sų mėgs­ta­miau­sia veik­la, ku­rią da­ro­te vi­sos kar­tu?

Ri­ta:

– Taip, tu­ri­me mėgs­ta­mą veik­lą, ku­ria už­sii­ma­me vi­sos kar­tu. La­biau­siai mums pa­tin­ka su­si­bur­ti prie bend­ro sta­lo ir drauge ga­min­ti mais­tą. Tai mū­sų lai­kas pa­si­kal­bė­ti, pa­si­da­ly­ti pri­si­mi­ni­mais ir pa­bū­ti kar­tu be sku­bė­ji­mo. Vy­res­nio­sios kar­tos per­duo­da se­nus šei­mos re­cep­tus, mo­ko tra­di­ci­nių pa­tie­ka­lų ga­my­bos, o jau­nes­nės įne­ša nau­jų idė­jų ir ki­to­kio po­žiū­rio. Ši veik­la su­jun­gia skir­tin­gas kar­tas – nuo pa­sa­ko­ji­mų apie praei­tį iki šian­die­nos kas­die­ny­bės. Taip pat mėgs­ta­me švęs­ti šei­mos šven­tes, ger­ti ar­ba­tą, kal­bė­tis apie gy­ve­ni­mą, pri­si­min­ti bend­ras aki­mir­kas. Šis bu­vi­mas kar­tu stip­ri­na mū­sų ry­šį ir lei­džia jaus­tis vie­na ki­tai ar­ti­moms.

Auš­ra:

– Daž­niau­siai drauge ga­mi­na­me mais­tą. Man ypač įdo­mu vis kar­tu ga­min­ti ir mo­ky­tis tra­di­ci­nių, dar iš jos ma­mos per­duo­tų pa­tie­ka­lų, ku­rie nors ir pa­pras­ti, man ne vi­sa­da išei­na pa­ruoš­ti. Pa­tys ska­niau­si mo­čiu­tės vir­ti­nu­kai su gry­bais, kol­dū­nai, ku­rių „fab­ri­ką“, kaip juo­kia­si jos pa­čios, vis ati­da­ro ma­ma ir mo­čiu­tė.

Ka­mi­lė:

– La­biau­siai ver­ti­na­me pa­pras­tus da­ly­kus – lai­ką drauge. Tai ga­li bū­ti bend­ri pie­tūs, pa­si­vaikš­čio­ji­mai, po­kal­biai prie ka­vos ar net kar­tu ruo­šia­mas mais­tas. Svar­biau­sia – ne veik­la, o bu­vi­mas kar­tu.

– Gal kiek­vie­na iš Jū­sų ga­lė­tų tar­ti ke­le­tą gra­žių žo­džių apie sa­vo ma­mą?

Sta­nis­la­va:

– Ma­ma pa­gim­dė ke­tu­rias duk­ras. Kai man bu­vo dve­ji me­tai, mi­rė tė­tis, ir ma­ma vie­na užau­gi­no mus vi­sas. Gy­ve­no­me kai­me: lai­kė­me ke­lias kar­ves, viš­tų, tu­rė­jo­me sa­vo ūkį, au­gi­no­me dar­žo­ves ir braš­kes. Vi­sus dar­bus ma­ma dirb­da­vo pa­ti, o jai pa­dė­da­vo vy­res­nės duk­ros. Aš bu­vau jau­niau­sia iš se­se­rų.

Ma­ma bu­vo la­bai darbš­ti mo­te­ris: mo­kė­jo da­ry­ti ski­lan­džius ir deš­ras, tu­rė­jo ge­ras stak­les, au­dė ir ver­pė. Se­niau ne­bu­vo pirk­ti pa­ta­ly­nės, to­dėl ji pa­ti aus­da­vo pa­klo­des, lo­va­tie­ses ir rankš­luos­čius. Te­ko iš­gy­ven­ti ir ka­ro me­tus – tai bu­vo sun­kiau­sias gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis.

Vė­liau, kai iš­te­kė­jau, per­si­kė­lė­me gy­ven­ti į mies­tą ir kar­tu pa­siė­miau ma­mą. Tai bu­vo vi­sai ki­toks gy­ve­ni­mo eta­pas: ne­be­rei­kė­jo ūki­nin­kau­ti, to­dėl dau­giau lai­ko ga­lė­jau skir­ti šei­mai.

Ri­ta:

– Ma­no ma­ma, da­bar se­ne­lė ir pro­se­ne­lė, bu­vo la­bai stip­ri ir kant­ri mo­te­ris. Ma­no ma­ma man yra di­džiau­sias pa­vyz­dys. Ji ma­ne užau­gi­no at­sa­kin­gą, są­ži­nin­gą ir stip­rią. Ji daug dir­bo, bet vi­sa­da ras­da­vo lai­ko vai­kams ir na­mams. Iš jos iš­mo­kau, kad svar­biau­sia gy­ve­ni­me – šei­ma, pa­gar­ba ir darbš­tu­mas. Ma­ma ma­ne mo­kė ne­pa­si­duo­ti net ta­da, kai bū­na sun­ku. Iš jos iš­mo­kau rū­pes­tin­gu­mo ir mei­lės ar­ti­mie­siems.

Auš­ra:

– Esu dė­kin­ga Ma­mai už tai, ko­kiu žmo­gu­mi ma­ne išau­gi­no, už vi­sas pa­mo­kas, pa­ba­ri­mus, kai rei­kė­da­vo. Ji vi­sa­da skie­pi­jo at­sa­ko­my­bę, mei­lę ar­ti­mui. Kas­kart at­vy­kus ma­ma pa­si­tin­ka su gar­džiau­siu mais­tu ir mei­lės ku­pi­na šir­di­mi. La­bai tai ver­ti­nu.

Ka­mi­lė:

– Ji – žmo­gus, į ku­rį vi­sa­da ga­li at­si­rem­ti. Stip­ri, rū­pes­tin­ga ir vi­sa­da ran­dan­ti spren­di­mą net su­dė­tin­giau­sio­se si­tua­ci­jo­se.

Jus­ti­na:

– Oi! Apie ma­no ma­mą tai ne ke­le­to žo­džių reik­tų, o vi­so są­ra­šo.