Pir­ki­nys tu­rė­jo teik­ti džiaugs­mą, o su­kė­lė ne­ri­mą

Kiek straips­nių ir šne­kų apie svei­ka­tą. Kiek ra­gi­ni­mų ma­žin­ti plas­ti­ko nau­do­ji­mą, kiek nu­ro­dy­mų at­si­gręž­ti į gam­tos sau­go­ji­mą ir tau­so­ji­mą. Ir vis­kas nu­brau­kia­ma vie­nu brūkš­niu, kai pa­ma­tai, kuo pre­kiau­ja­ma mū­sų pre­ky­bos cent­ruo­se. To­kia mū­sų skai­ty­to­jo įžval­ga. O ko­kia is­to­ri­ja?

„Gal prieš Nau­juo­sius „Ma­xi­mo­je“ žmo­na nu­pir­ko 12 tau­rių. Sun­kaus tam­sin­to stik­lo. Tvir­tos, gra­žios. Nau­do­jo­me ne kas­dien. Iš pra­džių plo­vė­me ran­ko­mis. Tą­kart nu­spren­džiau su­dė­ti į in­dap­lo­vę. Ir štai ką pa­ma­čiau: tau­rė jo­kio tam­sin­to stik­lo – ji pa­deng­ta kaž­ko­kia plė­ve­le. Pir­mas ir svar­biau­sias klau­si­mas: ką mes val­go­me? Sug­rie­biau ir iš­me­čiau tau­res.

Po­rą pa­si­li­kau – pik­ta, bet ir smal­su: koks nuo­das su mais­tu pa­te­ko į or­ga­niz­mą?“

Tel­šiš­kis ban­dė kal­bė­tis su pre­ky­bos cent­ru „Ma­xi­ma“, no­rė­jo, kad pre­ky­bi­nin­kai iš­tir­tų ir at­sa­ky­tų, kuo jie pre­kiau­ja – ko­kia me­džia­ga pa­deng­tos tau­rės, ar ne­ken­kia svei­ka­tai iš jų ger­ti. Kiek žmo­nių dar nuo­di­ja­si? Ta­čiau iš­gir­do tik pa­ra­gi­ni­mą at­neš­ti tau­res, če­kį ir bū­sią grą­žin­ti pi­ni­gai. „Man pi­ni­gų ne­rei­kia, ne­sau­gau če­kio, aš no­riu tik ži­no­ti, kuo deng­tos tau­rės, ko­dėl į pre­ky­bą pa­ten­ka to­kie in­dai, ku­rie dar ga­li bū­ti ir nuo­din­gi“, – sa­kė vy­ras. De­ja…

Smal­su­mas nu­ga­lė­jo ir „Tel­šių ŽI­NIAS“. Užk­lau­sa ir tau­rių nuo­trau­kos iš­ke­lia­vo į Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos (VMVT) Vie­šų­jų ry­šių sky­rių, „Ma­xi­mos“ Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­rių ir Na­cio­na­li­nę vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros la­bo­ra­to­ri­ją (NVSPL).

Apie rezultatus skaitykite „Telšių ŽINIOSE“ Nr. 73 (2511)