Meras Kęstutis Gusarovas: Telšių rajono savivaldybės taryba – lyg orkestras, kuriame svarbus kiekvienas jo narys

Balandžio 18 dieną sukako lygiai metai, kai darbą pradėjo naujoji Telšių rajono savivaldybės taryba su tiesiogiai išrinktu meru Kęstučiu Gusarovu priešakyje. Praėjusią savaitę meras socialiniuose tinkluose kreipimesi į visus rajono Tarybos narius pasidžiaugė, kad pagaliau pavyko įveikti juos skiriančius barjerus ir sėkmingai judama į priekį. Bendraminčius ir bendražygius ragino dalytis išmintimi ir gera linkinčia energija.
Ta proga Telšių rajono savivaldybės merui K. Gusarovui uždavėme dvylika klausimų apie darbą ir ne tik apie jį.
– Ar patogi mero kėdė?
– Taip, minkšta ir ergonomiška, jei kalbama apie sėdėjimą. Bėda ta, kad sėdėti neužtenka: reikia pačiam judėti ir kitus judinti. Jei rimtai – tai didelės atsakomybės, pasiaukojimo ir diplomatijos kėdė, kuri kaip į tvirtą sieną remiasi į gyvenimo patirtį ir žmonių tarpusavio santykius.
– Ar valdant rajoną teko susidurti su klausimais, kurių atsakymus radote savo šeimoje? Kokie tai buvo klausimai?
– Žinoma, ir tokių atvejų galiu paminėti ne vieną. Pirmiausia – kolektyvo mikroklimatas ir darbuotojų motyvacija. Čia, kaip ir šeimoje, vienas kito palaikymas, bendrų tikslų siekimas ir geriausio sprendimo ieškojimas turi labai didelę įtaką bet kokios veiklos rezultatams. Mano vyresniojo sūnaus klausimai dėl jaunų šeimų lūkesčių dažnai rodo, kur galima tobulinti rajono verslo aplinkos, švietimo sistemos ir gyventojų užimtumo sritis. Taip pat turiu sūnų studentą, todėl žinau jaunų žmonių poreikius, didelį norą būti savarankiškiems. Jie kelia problemas dėl laisvalaikio praleidimo vietų, sporto aikštelių, stadionų prieinamumo ir kokybės.
– Ar yra buvę rytmečių, kai nesinorėjo keltis ir eiti į darbą? Kodėl?
– Mero pareigos, mano nuomone, yra daugiau nei darbas. Tai atsakomybė atstovauti rajonui, rūpintis kiekvienu gyventoju. Tai ir veda mane pirmyn – galimybė kiekvieną dieną padėti visam rajonui augti ir stiprėti. Kol kas tikiu žmonių palaikymu ir noro rytais keltis nepraradau (nebent kai tenka labai vėlai nueiti miegoti), o sunkių dienų tikrai būna kaip ir kiekvienam iš mūsų.
– Su kokiu muzikos kūriniu palygintumėte Tarybos posėdžius ir kodėl?
– Tarybą palyginčiau su 25 muzikantų orkestru, kuris gali atlikti ir atlieka pačius įvairiausius muzikos kūrinius. Tik ar kiekvienas kūrinys harmoningas, ar instrumentai dera tarpusavyje, ar patenkintas lieka klausytojas? Siekiant harmonijos reikia daug repetuoti, girdėti šalia esantį, reikia paklusti bendrai orkestruotei, „atidirbti“ kiekvieną natą, o tada jau galima ir improvizuoti.
– Ką būdamas meru darote kitaip nei prieš tai dirbę merai?
– Neanalizavau kitų merų darbo ir nemanau, kad kuo nors būčiau išskirtinis, bet manau, kad kiekvienas turime savo stilių, savo darbo metodus, skirtingą požiūrį į daugelį dalykų ir, galiausiai, dirbame skirtingais laikotarpiais. Galėčiau paminėti tai, kad pirmiausia kavos rytmetį su Administracijos vadovais paverčiau pasitarimu dienos aktualijoms spręsti. Turiu ne tik suplanuotą dienotvarkę, bet ir pusmečių darbo planus, pradėjau savo komandos susitikimus su kitomis savivaldybėmis pasidalyti patirtimi, turiu planų sustiprinti Savivaldybės ryšius su verslo atstovais (pradėjau nuo Padėkos vakaro). Galbūt todėl, kad ir pats buvau profesinės sąjungos narys, labai rimtai žiūriu į profesinių sąjungų veiklą. Na, o stipriausiai mane motyvuoja vienybės (kurios taip visiems trūksta) siekis, ir aš tuo principu vadovaujuosi. Beje, nė vienam iš buvusių merų ir Tarybos narių neteko patirti mirtino viruso sukeltų pasekmių, neteko dirbti ir bendrauti karantino sąlygomis, neteko dėl pandemijos keisti rajono biudžeto, nerimauti dėl pakibusios ant plauko gyventojų sveikatos ir ekonominės rajono būklės netolimoje ateityje. Tokiu atveju daug ką reikia daryti kitaip.
– Kokie padaryti darbai teikia džiaugsmą ir dėl kokių vis dar neramu? Ar buvo darbų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanomi, bet rezultatas pradžiugino? Kokie jie?
– Džiugina, kai pavyksta įgyvendinti, kas suplanuota. Tai dauguma įvykdytų ir sėkmingai vykdomų projektų, gana gerai finansiškai užbaigti 2019 metai, patvirtintas 2020-ųjų biudžetas, pakelti biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimai, sumažintas atliekų rinkliavos mokestis gyventojams, sudarytos bendradarbiavimo sutartys su įvairiomis šalies ir užsienio institucijomis. Puikiai Telšiuose praėjo jubiliejiniai Žemaitijos metų renginiai, pradžiuginę, manau, ne vieną mūsų rajono gyventoją ir sukvietę daug svečių. Nerimą kelia gėdingai užsitęsę Kultūros centro remonto, Menų mokyklos statybos darbai, piktina kai kurių rangovų neatsakingas požiūris, sutarčių nevykdymas, nepadeda įgyvendinti bendrų tikslų ir ženkliai perteklinis biurokratizmas. Nelabai tikėjomės gauti finansavimą Respublikos gatvės rekonstrukcijai, bet rezultatas – 1,5 mln. eurų – ir darbai jau pradėti. Laukiame, kai pradės veikti ukrainiečių įkurta įmonė „Escolit“ (farmacijos laboratorija).
– Ką patartumėte jaunuoliams, kurių tikslas – politika?
– Bendraudamas su jaunąja karta pastebiu, kad jaunimas ganėtinai abejingas politikai. Kalbu ne tik apie apsisprendimą rinktis politiko karjerą. Toli gražu ne visi jauni žmonės yra linkę išreikšti savo valią balsuodami, dalyvaudami rinkimuose. Todėl kviesčiau jaunuolius būti aktyvesnius. O tiems, kam politika jau yra tikslas, norėčiau palinkėti visada išlikti savimi ir nebijoti drąsių sprendimų. Negaliu pasakyti, kad šis kelias lengvas, bet jis tikrai prasmingas ir įdomus.
– Varniai – Jūsų gimtinė. Kokių išdaigų esate iškrėtęs tėvams, mokytojams, klasės draugams?
– Lyg ir nebuvau didelis išdaigininkas, bet turbūt nė vienas be vienos kitos išdaigos neužaugome. Teko namuose kamuoliu išdaužti langą, o mokykloje esu į klasės kabineto spyną įkišęs degtuką, kad neatsirakintų durys ir neįvyktų pamoka. Kartu su klasės draugais dalyvaudavau ir „tradicinėse veiklose“, tokiose kaip tampymas bendraklasėms už kasų, šaudymas iš „ragatkių”, klasės draugų kuprinių slėpimas.
– Ar prisimenate kolegas iš pirmosios darbovietės? Kur ji buvo? Turite galimybę perduoti jiems linkėjimus.
– Pirmoji rimta darbovietė buvo UAB „Telšių vandenys“. Joje dirbau nuo 1993 m. iki 2006 m. Pradėjau nuo operatoriaus, po to – pamainos meistras, o dar vėliau – ekologas. Dirbdamas ten įgijau darbo patirties, susiformavo gebėjimas dirbti komandoje ir vadovavimo įgūdžiai. Kadangi buvo didelis kolektyvas, teko pažinti nemažai Telšių rajono gyventojų, su kai kuriais iki šiol bendrauju. Iš to laikotarpio liko tikrai geri prisiminimai. Dabar žiūriu į savo buvusią darbovietę iš šiek tiek kitokių pozicijų: rūpi jos teikiamos paslaugos gyventojams, jų kokybė, nauda rajonui. Neseniai pradėjo dirbti naujas šios įmonės generalinis direktorius: linkiu jam ir visiems įmonės darbuotojams didelės sėkmės, linkiu, kad „Telšių vandenys“ ir toliau išliktų geriausia vandens tiekimo įmone regione.
– Sakoma, kad apie žmogų galima spręsti iš to, kokį jis mėgsta maistą? Kokį mėgstate Jūs?
– Valgau viską, bet tenka prisipažinti, kad mėgstu saldumynus. O labiausiai – „prancūziškas“ kaneles ir tortą su „Džiugo“ sūriu bei spanguolėmis.
– Ar yra buvę situacijų, kai gelbėjo tai, jog esate žemaitis?
– Tikrai, ne kartą padėjo reikalus tvarkyti ta savybė, kad esu žemaitis ir kad esu Žemaitijos sostinės meras. Lietuvoje žemaičius gerbia už jų užsispyrimą, tvirtą žodį, nuoširdumą, už savo kalbos ir tradicijų išsaugojimą.
– Su kuo šiandien norėtumėte išgerti kavos ir apie ką pasikalbėti?
– Visada buvo malonu bendrauti su Telšių vyskupu Kęstučiu Kėvalu. Dabar Jo Ekscelencija paskirtas Kauno arkivyskupu. Bet ir šiandien, ir rytoj, ir po metų vis norėčiau išgerti puodelį kavos su šituo dvasingu žmogumi.