Dar vie­na gi­ja tarp sos­ti­nių

Bal­to­ji mo­kyk­la – Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­ja kas­met pa­ly­di į pa­sau­lį šim­tą, kar­tais dau­giau ar šiek tiek ma­žiau gra­žiau­sių, šau­niau­sių ir ga­biau­sių mū­sų kraš­to jau­nuo­lių ir mer­gi­nų. Tai mū­sų mo­kyk­los do­va­na Že­mai­ti­jai, Lie­tu­vai, pa­sau­liui. La­bai ma­lo­nu, kad at­si­ran­da to­kių, ku­rie ne­pa­mirš­ta gim­to­jo mies­to, su­grįž­ta ir ga­li­ma jais pa­si­džiaug­ti. Vie­na to­kių – Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­jos 2000 me­tų abi­tu­rien­tė Mar­ga­ri­ta Bla­dže­naus­kai­tė.
Aiš­kus ke­lias
Pa­sak Mar­ga­ri­tos, jau vai­kys­tė­je kla­sės drau­gai daž­nai ją su leng­va pa­šai­pė­le pa­va­din­da­vo „ar­tis­te“. Be­ne sep­tin­to­je kla­sė­je ji at­si­sė­do prie iš­jung­to te­le­vi­zo­riaus ir ek­ra­ne tar­si veid­ro­dy­je pa­ma­tė sa­vo vei­dą. Tai pa­dė­jo mer­gi­nai ap­si­spręs­ti, ir ji dau­giau ne­bes­vars­tė, kuo ga­lė­tų bū­ti užau­gu­si – aiš­ku, kad tik ak­to­re. Ta­čiau me­tus te­ko pa­lauk­ti – 2000-ai­siais Vil­niaus mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je ne­bu­vo su­da­ro­ma pa­gei­dau­ja­mos spe­cia­ly­bės stu­den­tų gru­pė. Tad me­tus tuo­met dar vei­ku­sia­me Tel­šių aukš­tes­nio­sios tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­los Pe­da­go­gi­kos sky­riu­je mo­kė­si cho­reog­ra­fi­jos. 2001 me­tais tel­šiš­kė at­si­dū­rė Vil­niu­je ir dve­jus me­tus stu­di­ja­vo ak­to­ri­nį meist­riš­ku­mą pas re­ži­sie­rių Vy­tau­tą Či­bi­rą. Bu­vo sun­ku – ne­pap­ras­tai griež­ti rei­ka­la­vi­mai, gan šal­ti san­ty­kiai tarp stu­den­tų ir dar­bas, dar­bas, dar­bas. Stu­di­jos „už ge­le­ži­nės už­dan­gos“ – re­ži­sie­rius sa­vo stu­den­tus sau­go­jo, kad ne­pri­si­gau­dy­tų „štam­pų“, ir jo­kiu bū­du ne­bu­vo ga­li­ma pa­pul­ti į te­le­vi­zi­ją. Ak­to­riai bu­vo ruo­šia­mi tik teat­rui. Sma­gu bu­vo tik tai, kad stu­den­te bū­da­ma ga­lė­jo ne­mo­ka­mai lan­ky­ti vi­sus Vil­niaus teat­rų spek­tak­lius, tad ma­tė jų dau­gy­bę.
Neišt­vė­ru­si pe­rė­jo į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­tą, kur ket­ve­rius me­tus mo­kė­si vai­dy­bos pas re­ži­sie­rių Po­vi­lą Gai­dį. Čia bu­vo kiek leng­viau, o svar­biau­sia – bend­ra­vi­mas bu­vo šil­tes­nis, žmo­giš­kes­nis. Sėk­min­gai bai­gu­si stu­di­jas įsi­dar­bi­no Kau­no mies­to ka­me­ri­nia­me teat­re. Iš stu­di­jų Klai­pė­do­je li­ko gra­žus bū­rys bi­čiu­lių, su ku­riais iki šiol nuo­šir­džiai bend­rau­ja.
Ba­ge­tės įno­ris ir ne­ti­kė­tas pa­siū­ly­mas
Pir­ma­sis vaid­muo – juok­da­rys pje­sė­je-pa­sa­ko­je „Ba­tuo­tas ka­ti­nas“. Įdo­mu tai, kad vaid­muo bu­vo su­kur­tas spe­cia­liai Mar­ga­ri­tai (kas skai­tė pa­sa­ką, ži­no, kad ten joks juok­da­rys ne­mi­ni­mas). Ant­ra­sis – vie­na iš grai­kių mo­te­rų Aris­to­fa­no ko­me­di­jo­je „Ly­sist­ra­ta“. Su­kur­ta jau apie tris­de­šimt vaid­me­nų, pel­ny­ti ap­do­va­no­ji­mai už ak­to­ri­nį meist­riš­ku­mą. Ge­riau­sios ak­to­rės pri­zas pel­ny­tas fes­ti­va­ly­je „Kau­no teat­ro pa­va­sa­ris“ už Mil­dos Gol­dos vaid­me­nį Dai­vos Če­paus­kai­tės pje­sė­je „Die­na ir nak­tis“. Už tą pa­tį vaid­me­nį ta­po ge­riau­sia ak­to­re ir Va­rė­no­je, Da­lios Ta­mu­le­vi­čiū­tės pro­fe­sio­na­lių teat­rų fes­ti­va­ly­je. Dirb­da­ma Kau­ne mė­gi­no stu­di­juo­ti cho­reog­ra­fi­ją Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos mu­zi­kos kon­ser­va­to­ri­jo­je – iš­tvė­rė me­tus – vis dėl­to tas nuo­la­ti­nis va­ži­nė­ji­mas tarp mies­tų la­bai var­gi­no.
Mar­ga­ri­ta – gry­nak­rau­jė že­mai­tė, tel­šiš­kė. Per ato­sto­gas ar šiaip tu­rė­da­ma lai­ko ji daž­nai lan­ky­da­vo­si Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je, kur gy­ve­na jos ma­ma ir sto­vi gim­tie­ji na­mai. 2019 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sį Mar­ga­ri­ta vaikš­ti­nė­jo Mas­čio eže­ro pa­kran­te su sa­vo au­gin­ti­ne ba­se­te Ba­ge­te. Pap­ras­tai ei­da­vo eže­ro pa­kran­te, pa­kil­da­vo iki am­fi­teat­ro, po to su­kda­vo na­mo, ta­čiau tą kar­tą Ba­ge­tė už­si­spy­rė ir ko­pė aukš­tyn – abi ne­ti­kė­tai at­si­dū­rė prie Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ro du­rų. Tuo me­tu pro du­ris išė­jo re­ži­sie­rė Lai­ma Po­ce­vi­čie­nė. Po­kal­bio me­tu re­ži­sie­rė pa­sa­kė, kad teat­re at­si­ra­do lais­vas eta­tas pro­fe­sio­na­liam ak­to­riui ir ad­mi­nist­ra­ci­ja ieš­ko žmo­gaus. Mar­ga­ri­ta su­ti­ko. Šie­met pa­ruo­šė sce­nai gru­zi­nų dra­ma­tur­gės Ni­no Ba­si­lia pje­sę „Lif­tas“. Tai be­veik vie­no vaid­mens spek­tak­lis, ki­tas per­so­na­žas pa­si­ro­do tik pje­sės pa­bai­go­je. Dir­ba kar­tu su gru­zi­nu re­ži­sie­riu­mi Bad­ri Tse­cia­ria­ni. Prem­je­rai, de­ja, su­truk­dė ka­ran­ti­nas. Da­bar pla­nuo­ja­ma pje­sę Tel­šių žiū­ro­vams pa­ro­dy­ti spa­lio mė­ne­sį.
Mar­ga­ri­ta ne­nut­rau­kė ry­šių su Kau­nu. Vai­di­na se­nuo­sius vaid­me­nis, nau­jų kol kas ne­ku­ria, nes šiuo me­tu teat­ro kū­ry­bi­nę erd­vę uzur­pa­vo jau­ni­mas. Tel­šiai – tik­ro­ji sos­ti­nė ir že­mai­tiš­kai „dū­šiai“ ar­ti­mas mies­tas, Kau­nas lai­ki­nai Lie­tu­vos sos­ti­ne bu­vo. Mar­ga­ri­ta da­bar tar­si gi­ja tarp šių dvie­jų sos­ti­nių.
Po­mė­giai
Šiaip jau Mar­ga­ri­ta ne­mė­go pir­ties. Ta­čiau kar­tą da­ly­va­vo to­kio­je me­di­ta­ci­jos sto­vyk­lo­je. Ten į pro­gra­mą bu­vo įtrauk­ta ir pir­tis. Da­vė pauos­ty­ti ber­ži­nės van­tos – kva­pas pa­ti­ko, net ža­dą atė­mė. Su­do­mi­no. Mar­ga­ri­ta bai­gė Pir­ties aka­de­mi­ją Vil­niu­je, mo­ko­si „Per­kū­ni­jos“ pir­ties mo­kyk­lo­je Kau­ne. Ji nė­ra pa­pras­ta pir­ties mė­gė­ja kaip mes, ku­rios sma­giai plie­kia­mės Tel­šių pir­ty­je, įkai­tu­sio­je iki 100o C. Ji jau iš­mo­ko per­tis su­bti­liai siek­da­ma tik­ros di­de­lės pa­lai­mos ir nau­dos svei­ka­tai. Nuo­lat sa­vo su­ge­bė­ji­mus iš­ban­do ir pir­ti­mi mė­gau­ja­si su bū­re­liu drau­gių. Pir­tis jau ta­po aist­ra, ir Mar­ga­ri­ta ma­no, kad at­ras jo­je dar daug vi­so­kios nau­dos bei ma­lo­nu­mų.
Mar­ga­ri­ta dar at­ra­do mez­gi­mo pa­sau­lį, kai Kau­no teat­re kei­tė­si va­do­vy­bė ir at­si­ra­do daug lais­vo lai­ko. Mez­gė iš­skir­ti­nio di­zai­no ir raš­tų mez­gi­nius dve­jus me­tus. Net feis­bu­ke su­si­kū­rė sa­vo pus­la­pį, ku­ris va­di­na­si „Mar­go“. Aiš­ku, tik­ro­ji aist­ra – teat­ras. Mar­ga­ri­ta ne­ma­no, kad jau pa­sie­kė vir­šū­nę, ir ti­ki­si su­kur­ti ne­ma­žai vaid­me­nų, ku­rie už­burs žiū­ro­vus. Gy­ve­ni­me dar lau­kia daug ieš­ko­ji­mų ir at­ra­di­mų, eks­pe­ri­men­tų ir įgy­ven­din­ti­nų idė­jų.
Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ