Dvie­jų že­mai­čių pa­ro­dos

Lie­pos 23 die­ną Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ko dvie­jų pa­ro­dų ati­da­ry­mas, su­si­ti­ki­mas su tel­šiš­kiu poe­tu, ta­py­to­ju, me­da­lių kū­rė­ju Gvi­du La­ta­ku ir fo­to­me­ni­nin­ku Pet­ru Vai­čiu­liu.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
Su­si­rin­ku­sie­siems neei­li­nes as­me­ny­bes pri­sta­tė li­te­ra­tė Ie­va Si­gi­ta Nag­lie­nė ir ren­gi­nį pra­dė­jo G. La­ta­ko ei­lė­raš­čiu apie gy­ve­ni­mą.
Gy­ve­nu
Gy­ve­nu,
tar­si gy­ve­ni­mas nie­kad
ir ne­bu­vo su­griau­tas,
tar­si nie­kad
ir ne­bu­vo gy­ven­ta.
Ei­nu ša­ko­ta laz­da
pa­si­rem­da­mas,
uba­go ter­bą su­kda­mas
sli­bi­nui
apie gal­vą.
G. La­ta­ko ta­len­tui ge­rų žo­džių ne­gai­lė­jo poe­tas Vy­tau­tas Stul­pi­nas: „Gvi­das La­ta­kas – Poe­tas iš meis­tar­nės, ta­py­to­jas, ju­ve­ly­ras. Gvi­das La­ta­kas – vie­nas sa­vi­čiau­sių me­ni­nin­kų, nuo jau­nu­mės ra­šan­tis ei­lė­raš­čius. Iš­leis­tos trys ei­lė­raš­čių kny­gos „Kol iš­si­ris var­niu­kai“, „Ne­ka­len­do­ri­niai šven­tie­ji“, „Lo­ke­nos“. Vi­sos jo kny­gos ap­do­va­no­tos pre­mi­jo­mis. G. La­ta­ko ei­lė­raš­čiuo­se nuo­la­tos kin­ta ra­kur­sai, gai­va­lin­gai ju­da sti­chi­jos, dai­lė pa­de­da poe­zi­jai, poe­zi­ja dai­lei. Kal­ba ru­pi, na­ši, ar­tė­ja prie šne­ka­mo­sios…“
Ren­gi­nio me­tu pri­si­min­ta ir ty­los mi­nu­te bu­vo pa­gerb­ta li­te­ra­tė Adol­fi­na Var­ne­lie­nė. Kaip vi­sa­da iš­ra­din­gai vi­sus pa­svei­ki­no kraš­tie­tė Ja­ni­na Zvon­ku­vie­nė. Pa­si­džiau­gu­si pa­ro­dos au­to­riais, vi­siems pri­si­pa­ži­no, kad nors ir gy­ve­nan­ti Klai­pė­do­je, bet be Tel­šių ji ne­ga­lin­ti.
Vė­liau vi­si pa­ra­gin­ti ap­žiū­rė­ti dvie­jų že­mai­čių – G. La­ta­ko ir P. Vai­čiu­lio – dar­bų pa­ro­das, po ku­rių lau­kė skai­ty­mai ir bend­ra­min­čių pa­šne­ke­siai.
G. La­ta­kas apie sa­vo pa­ro­dą ra­šė: „La­bai jau man ge­ra sa­vo lo­bį į tė­vo­ni­ją at­ga­ben­ti, į sa­vo sap­nų že­mę Tel­šius. O kur ta­vo lo­bis, ten ir ta­vo šir­dis, kaip ana sa­ko kny­gos. Pas­ta­rai­siais me­tais in­ves­tuo­ju sa­vo pel­ną į bron­zą. Kas tik priau­ga, tą ir in­ves­tuo­ju. To­kia tat ma­no už­gai­da, kap­ri­zas, kap­ri­čas, anot F. Go­jos. Bū­na, tik ją nu­lip­dau, jau ir lie­jam bron­zo­je, pa­skui švei­čiu, bliz­gi­nu, tam­si­nu, vė­lei bliz­gi­nu sa­ti­no skiau­te. Va­di­na­si, esu už­siė­męs. Anot po­sa­kio, ži­nau, kad vi­suo­met taip ne­bus. Me­da­lio me­nas sa­vo ma­žu­mu pa­na­šus į ei­lė­raš­čio me­ną. Tik me­džia­ga kad ki­ta. Me­da­ly taip pat svar­bu teks­tas, ypač ant­ro­jo­je pu­sė­je. Tar­kim, toks: ši­tą me­da­lį pu­ci­jo toks ir toks, to­kiais ir to­kiais me­tais sa­vo šlo­vės va­lan­doj ar­ba, at­virkš­čiai, rū­pes­niuos su­lin­kęs.
Kai nu­si­bos­ta bron­za ir vaš­kas, ra­šau ei­les. Taip ta­tai nuo gy­ve­ni­mo in­ka­ro svo­rio gel­bė­ja­ma­si. Ko­dėl pa­va­di­nau „Iš su­fle­rio bū­de­lės“? To­dėl, kad di­du­mo­je me­da­lių ėmė ras­tis per­so­na­žas su­fle­ris, ku­ris pa­sa­ki­nė­ja iš sa­vo kriauk­lės, ką rei­kia gy­ve­ni­mo spek­tak­lio ar­tis­tams sa­ky­ti. Ge­ra tu­rė­ti to­kį vi­di­nį pa­sa­ki­nė­to­ją. Neuž­du­sin­ti sa­vo vi­di­nių au­sų tam su­fle­riui gir­dė­ti. Daž­nas me­da­lis pui­kuo­ja­si sen­ten­ci­ja. Štai kad ir to­kia: „Gy­ve­ni­mas – ka­ra­lių mo­ne­ta. Se­na – Bai­si – Šven­ta.“