Nuostabų vakarą ypač pajunti sėdėdamas Masčio ežero pakrantėje. Nejučia kyla prisiminimai apie tuos nuostabius laikus, kai čia, prie pirties, daug laiko praleisdavome po futbolo žaidynių. Būdavome pavargę, suplukę…
Nors vėjas ir kedena medžių lapelius, ežero paviršiuje nė bangelės.
Prisimenu, kad įdomiausias mūsų užsiėmimas buvo mėtyti akmenis į ežerą ir nerti į vandenį, lenktyniaujant, kuris greičiau tą akmenį ištrauks. Sekėsi neblogai, todėl išmokau gerai nardyti ir plaukti.
Iki soties prisidūkę vandeny, obuoliaudavome šalia ežero esančiuose soduose, kadangi savų neturėjome. Dažnai tekdavo parodyti ir bėgimo sugebėjimus. Ir čia nebuvau paskutinis.
Nuo vandens sklido gaiva, aplink žydėjo sodai, prie namų, darželiuose, skleidėsi įvairiaspalvės gėlės. Tie vaizdai ir kvapai sudarė vientisą harmoniją, suteikdami neapsakomą palaimą. Galėjai labai lengvai klajoti savo jaunystės prisiminimuose, matyti ano meto reginius.
Deja, neilgai teko klajoti jaunystės prisiminimuose. Mano mintis nutraukė jaunos mamytės vedamas gal kokių penkerių ar šešerių metų berniukas. Nukrypo žvilgsnis į vaiką.
Aiškiai buvo matyti, kad berniukas nenori valgyti apelsino, brukamo mamos.
„Nenoriu, neskanu“, – sukinėjo savo mažą galvelę vaikas tai į vieną, tai į kitą pusę, kad mama negalėtų jam įbrukti į burną taip nenorimo vaisiaus. Mama su vaiku tolo, o jų ginčą dar ilgai girdėjau.
Vandens paviršiumi žaidė saulės spinduliai. Krūmuose švelnus vėjelis ėjo slėpynių su linksmuoliais žvirbliais. Žvelgiau į tą pusę, kur nuėjo mama su berniuku, sunku buvo suprasti, ar pavyko įtikinti vaiką, kad apelsinus valgyti yra naudinga.
Netikėtai mano mintyse vėl iškilo jaunystės prisiminimai apie apelsinus. Mums, paprastų darbininkų vaikams, tada apelsinai buvo nepasiekiami, apie juos žinojome tik iš nuogirdų, kad šie egzotiniai vaisiai auga už jūrų marių, šiltuose kraštuose. Tokį atstumą jautėme ir iki savo burnų. Bet ne visiems tas atstumas buvo vienodai tolimas. Buvo vienas kitas vaikas, kurių tėvai užėmė atsakingas pareigas, šiems apelsinų kelias sutrumpėdavo nuo jų tėvelių rankų iki burnos.
Ar jie spyriojosi, kai į burną buvo dedamas apelsinas, aš to nežinau. Ir ne tik apelsinai šiems vaikams buvo ne naujiena. Tik ne kartą esu girdėjęs tų vaikų tėvus sakant: „Suvalgyk namuose ir tada eik į lauką.“ Daugelis taip ir darė, būdami paklusnūs tėvų vaikai, išskyrus vieną. Jis neateidavo tuščiomis rankomis į kiemą ar futbolo aikštelę – atsineš obuolį ar sumuštinį, visada pasidalindavo su kitais. Tą kartą atsinešė apelsiną, žiūrėjome kaip į stebuklą: obuoliai, kriaušės ir kiti pas mus augantys vaisiai mums buvo ne naujiena, bet čia apelsinas.
Šis oranžinis kamuoliukas ėjo per visų rankas, daugelis jo dar nebuvome matę. Paskutinis vaisių liečiau aš, ilgai apžiūrinėjau ir sunku buvo suvokti, kad apelsinas, atvežtas iš nesuvokiamų tolių, – mano rankose. Ištiesiau ranką grąžinti vaisių jo savininkui, bet Artūras (toks buvo berniuko vardas) plačiai nusišypsojo ir tarė: „Tai jums, pasidalinkite.“
Negalėjau patikėti savo ausimis, ką išgirdau. Ir taip visada, niekada vienas pasislėpęs nevalgė, dalinosi su visais ir viskuo.
Saulę paslėpė juodi debesys, nurimo nenuoramos žvirbliai, vėjas labiau judino medžių šakeles, vėso.
Daug metų praėjo nuo to laiko, kai pirmą kartą ragavau apelsiną. Ir dar ne kartą šis prisiminimas apie apelsiną iškildavo mano mintyse. Geranoriška Artūro šypsena, jo draugiškumas. Niekada nematėme jo suirzusio, pikto. Priešingai, visada su šypsena, linksmas, pasitempęs, elegantiškas nuo pat jaunų dienų. Kalbos kultūra aiškiai skyrėsi nuo mūsų.
Nejučia palygini nueitą gyvenimo kelią su šiandiena ir pamatai, kas kuo tapome: vieni – vairuotojais, statybininkais, kiti – gydytojais, teisininkais. Gyvenimo vėjai visus išblaškė po pasaulį.
Einant paežere, dvelkė vėsa. Tik vėjui nė motais – pastvėręs pernykštį lapą sviedė jį aukštyn arba bloškė žemėn. O nusibodus žaidimui su lapu, suko ratus pažeme, pustė smėlį.
Po daugelio metų Artūrą aš vėl sutikau. Nelabai nustebau, kad šis žmogus daug pasiekė gyvenime, bet neprarado noro bendrauti, liko paprastas, nuoširdus ir atviras. Plati jo šypsena teikė jaunatviškumo ir pasitikėjimo.
Šiandien Lietuva jau laisva. Rodos, dar vakar jį, Artūrą Paulauską, sovietiniai kariai automatų buožėmis grūdo lauk iš jo darbo vietos – Lietuvos Generalinės prokuratūros. Bet jis nepalūžo – liko su savo tauta.
Nejučia grįžtu į praeitį. Argi galėjo būti kitaip? Juk jis dalijosi viskuo su mumis, neturtingais kiemo vaikais. Ne kartą teko būti pas jį namuose, bet nė karto iš jo tėvų negirdėjau sakant: „Nesinešk į kiemą, suvalgyk namuose.“
Daug saulių tekėjo ir leidosi, daug nubėgo vandens, greitai keitėsi metų laikai, kito Artūro politinis gyvenimas, pareigos. Nepelnytai buvo ir yra talžomas piktavalių. Bet aš žinau viena: ir tada, ir dabar ne kiekvienas dalinsis su draugu tuo, ką turi. Daugelis turėtume pasimokyti iš šio žmogaus tolerancijos, valios ir ryžto, atkaklumo ir drąsos, ne rėkti visu balsu, kad myliu Lietuvą, o dirbti Lietuvai.
Saulė jau slėpėsi už ežero, už toli esančių miškų, vandens augalai tyliai šiureno, judinami silpno vakaro vėjo ir sutartinai lingavo į taktą – tai į priekį, tai atgal, lyg man sakydami: „Labanakt, labanakt.“
2014 05 16, Jonas BARKUS