Daug metų Viekšniuose gyvenantis ir kuriantis kalvis Česlovas Pečetauskas savo meninės kalvystės darbais džiugina Mažeikių rajono, Viekšnių, Kelmės rajone esančio Užvenčio gyventojus ir svečius – eksponuoja šiuos darbus parodose, puošia miestelius, dalyvauja pleneruose.
Nuo šiol kūrėjo darbus apžiūrėti, jais pasidžiaugti galės ir jo gimtosios Šlapaberžės, esančios Kėdainių rajone, gyventojai bei svečiai. Sekmadienį, minint Sekmines, atnaujintoje Šlapaberžės bažnyčios varpinėje atidarytas kalvio kūrybos darbų muziejus.
Šaknys svarbios ir medžiui, ir žmogui
Daug kam atrodo, kad Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas, Lietuvos kalvių kalvis, tautodailininkas Česlovas Pečetauskas yra Mažeikių, Viekšnių krašto žmogus. Šio fakto nelabai ir užginčysi – juk daug metų viename ar kitame kampelyje savo gyvenimą kuriantis žmogus tampa to krašto žmogumi – prigyja, pritampa, perima to krašto žmonių bruožų.
Ir, vis dėlto, šaknys yra šaknys – jos ir medį, ir žmogų maitina… Šaknų maitinamas medis užauga didelis ir gražus, o žmogus, gaunantis pakankamai peno iš savo protėvių, tėvų, brolių, seserų, savo gimtojo krašto, dažniausiai užauga visaverte, stipria, kurti gebančia asmenybe.
Č. Pečetausko šaknys – Aukštaitijoje, Kėdainių rajone esančiame Šlapaberžės kaime. Šio kaimo žmonės ir sugalvojo restauruotoje Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios varpinėje įkurdinti muziejų, kuriame eksponuojami kalvio kūriniai iš metalo.
Aukštaitis, parviliotas į Žemaitiją
Č. Pečetauskas gimė 1947 metais Šlapaberžėje. Baigęs septynias klases išvyko į Vilnių ir ten mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje bei Antano Vienuolio vakarinėje meno mokykloje. Išlaikęs aštuntos klasės egzaminus jaunuolis įstojo į Stepo Žuko technikumą Kaune ir įgijo meninio medžio apdirbimo specialybę. Vėliau technikume dirbo dėstytoju.
Kaune jis susipažino ir su savo būsimąja žmona Marija. Ten gimė ir poros pirmagimė Jūratė (penkių knygų autorė, poezijos ir prozos kūrėja Jūratė Norvaišienė).
Beje, ji „Santarvei“ ir papasakojo apie savo tėčio darbų muziejaus atidarymą Šlapaberžėje.
Kauno priemiestyje, Rokuose, jauna šeima kurį laiką nuomojosi kambariuką. Paskui buvo grįžę gyventi į Kėdainių rajoną, Puodžių kaimą. Ten kolūkis Pečetauskams buvo skyręs namelį, Č. Pečetauskas kolūkyje dirbo meniniu apipavidalintoju.
Bet ilgai šeima čia neužsibuvo, žemaitė Marija savo vyrą parsiviliojo į gimtinę netoli Mažeikių. Buvo statoma naftos perdirbimo gamykla, klestėjo Statybos trestas, ir Č. Pečetauskas ten dirbo meniniu apipavidalintoju – kūrė plakatus, transparantus ir panašius dalykus.
Norėjo ką nors gražaus padaryti gimtinėje
Tekant gyvenimui, į gimtąją Šlapaberžę kalvis užsukdavo tada, kai lankydavo senelių, tėvų kapus, kai susitikdavo su Kėdainiuose gyvenančiu broliu.
„Tėčio visas gyvenimas vyko, jo meninė kūryba ir jos vaisiai buvo brandinami, rodomi, dovanojami Mažeikių, o ypač Viekšnių, krašto žmonėms“, – kalbėjo kalvio dukra J. Norvaišienė.
Prieš keletą metų Č. Pečetauskas drauge su savo broliu nutarė ką nors gražaus padaryti ir gimtojoje Šlapaberžėje.
Jiedu pradėjo bendrauti su šio kaimo bendruomenės atstovais, pasiūlė padovanoti penkių metrų aukščio kryžių. Bažnyčios šventoriuje pastatytas kryžius buvo pašventintas 2023 metais, Tėvo dieną. Paskui, kai buvo atnaujinti gimtojo kaimo bendruomenės namai, kalvis padarė iškabą, skelbimų lentą. Tautodailininkas nutarė taip, kaip moka geriausiai, prisidėti ir prie Šlapaberžės bažnyčios varpinės prikėlimo naujam gyvenimui – nukaldino varpinės kryžių.
Žodžiu, tarp tautodailininko ir jo gimtojo kaimo žmonių užsimezgė graži bendrystė. Ir Šlapaberžės bendruomenės nariams kilo mintis apie tai, kad restauruotoje varpinėje galėtų būti eksponuojami kalvio Č. Pečetausko kūriniai.
„Erdvė yra nedidukė. Iš pradžių tėtis turėjo mintį, kad varpinėje būtų eksponuojami ne vien jo kūriniai, kad ekspozicijos keistųsi. Kad tai būtų erdvė įvairių meno kūrėjų ekspozicijoms. Bet kol kas ten yra tik jo darbai. Bus matyti, kaip viskas klostysis ateityje“, – kalbėjo J. Norvaišienė.
Į gimtinę lydėjo Viekšnių krašto žmonės
Sekmadienį šventė Šlapaberžėje prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo kunigas Giedrius Maskolaitis.
Č. Pečetauską į gimtąjį Kėdainių rajoną lydėjo ne tik jo šeima, bet ir bičiuliai, bendraminčiai Viekšnių kultūros centro darbuotojai, mokinys Egidijus Sinkevičius. Muziejaus atidarymo šventės dalyvius savo dainomis pasveikino Ingos Gudauskienės ir Kosto Drunio duetas. M. Pečetauskienė renginio dalyviams papasakojo, kaip jai pavyko aukštaitį vyrą parsivilioti į Žemaitiją.
Renginyje skambėjo J. Norvaišienės eilės. Kalvio pasveikinti atvyko tautodailininkė, muziejininkė Raimonda Ramanauskienė.
Renginio metu Šlapaberžės bendruomenės pirmininkas Tomas Stonys viekšniškiui Č. Pečetauskui įteikė Šlapaberžės bendruomenės garbės nario pažymėjimą. Padėkota muziejui iškabą sukūrusiam tautodailininkui, medžio drožėjui Sauliui Lampickui.
Turi du mokinius ir ateities planų
Beje, neretai nutinka, kad žinomus, pasiekimų įvairiose srityse turinčius žmones imama „savintis“. Tokios draugiškos, šmaikščios „varžybos“ dėl to, kam – Viekšniams ar Špalaberžei – „priklauso“ Č. Pečetauskas, įvyko ir sekmadienį vykusio muziejaus atidarymo renginyje. Abiejų pusių atstovai linksmai rungėsi dainomis, eilėmis, pašmaikštavimais. Ir vis tik nugalėjo draugystė, o kalvio dukra J. Norvaišienė ir viekšniškiams, ir šlapaberžiečiams padovanojo po fotoknygą apie Č. Pečetauską.
„Labai nustebino ir nudžiugino šiltas priėmimas, be galo šiltas ir nuoširdus bendravimas. Esame labai dėkingi. Šlapaberžės pusėje didžiausia viso šio muziejaus, jo atidarymo renginio iniciatorė – Diana Augienė.
Tėčio planai muziejumi nesibaigia. Jis turi sumanymų, ką dar gražaus padaryti gimtajai Šlapaberžei“, – pasakojo J. Norvaišienė.
Pašnekovė pasidalijo ir dar viena gera žinia: Č. Pečetausko kalve Viekšniuose dabar dalijasi trys kalviai. Joje pluša ne tik Česlovas ir jo mokinys E. Sinkevičius, bet ir kalvystės amatu stipriai susidomėjęs Česlovo sūnus Valdas. O juk tai, kad yra norinčių ir galinčių perimti žinias apie kalvystę, tam tikras paslaptis, – laimė…
Neringa ŠVELNIENĖ
Jūratės Norvaišienės ir Jurgitos Vaicekauskaitės nuotr.
Eina žmonės geri
Eina žmonės balti – lyg pūkiniai vasarvidžio debesys,
Lyg tvirti ąžuolai, sulapoję plačiai šakomis.
Ežerai ir upeliai jų žingsniuos putodami veriasi,
Prisipildę gerumo, kurio nesinori išbrist.
Eina žmonės savi – lyg geltonai pražydusios liepos,
Jų namų aviliai pavaišina visus medumi.
Ir į žodį žodžiu tartum aidu visur atsiliepia,
Ir nuo aido skambėjimo tampa kiti geresni.
Eina žmonės dori – lyg ruginė išalkusių duona,
Išdaliję save, pamaitina dienas širdimi.
Ir kai lenkiasi saulė pavargusi nakčiai raudona,
Nuo žvaigždėtų akių ir tamsa pasidaro šviesi.
Eina žmonės balti – kaip balti angelai – tarsi sniegas –
Taip nematomai tyliai – tik darbus gali atpažint,
O jų pėdose sėklos sudygsta ir takas žaliuojantis bėga,
Ima gėlės žydėti ir darganos sklaidos aplink…
Jūratė Norvaišienė
Loading ...
