Jau­no žmo­gaus po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą

Dei­vi­das Tau­jans­kas yra la­bai darbš­tus jau­nuo­lis. Nors jam tik aš­tuo­nio­li­ka me­tų, ta­čiau jis nuo­šir­džiai pa­de­da na­muo­se sa­vo tė­čiui ir ma­mai, ku­ri yra Lau­ko So­dos se­niū­nai­tė, bei mo­čiu­tei, bu­vu­siai trem­ti­nei, tal­ki­na baž­ny­čio­je. Pa­gal­bos ran­ką tie­sia kai­my­nams, vi­sa­da da­ly­vau­ja bend­ruo­me­nės tal­ko­se.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Ska­ti­ni­mas bū­ti darbš­čiam

Dei­vi­dą la­biau­siai ska­ti­na tė­vai. Jų dė­ka jau­nuo­lis ran­da mo­ty­va­ci­jos dirb­ti to­liau ir neap­leis­ti sa­vo pa­rei­gų. Taip pat jį ska­ti­na už dar­bą gau­na­mas at­ly­gis, nes tuo­met jis su­pran­ta, kaip iš tie­sų sun­ku už­si­dirb­ti, ko­kia yra pi­ni­gų ver­tė.

Ke­lian­ti džiaugs­mą veik­la

Jau­nuo­liui pa­tin­ka dirb­ti tiek na­muo­se, tiek baž­ny­čio­je. Ta­čiau na­mie jis ga­li la­biau at­si­pa­lai­duo­ti ir daž­niau pa­poil­siau­ti – ne­rei­kia per daug įsi­pa­rei­go­ti dėl at­lie­ka­mų dar­bų, nors tai, ko ima­si, vis­ką da­ro itin kruopš­čiai.

Sun­ku­mai de­ri­nant veik­lą

Dei­vi­das ne­slė­pė, kad de­rin­ti dar­bus kar­tais tik­rai bū­na sun­ku. Jis pa­sa­ko­jo, kad, su­si­pla­na­vus die­ną, bū­na ne­ti­kė­tu­mų: pra­dė­jus su­ktis na­muo­se, stai­ga pa­gal­bos pri­rei­kia baž­ny­čio­je. Sun­ku nu­spręs­ti, ar pir­miau­sia pa­baig­ti tai, ką pra­dė­jai, ar ei­ti į baž­ny­čią.

Tė­vai vi­sa­da įver­ti­na jo pa­stan­gas ir pa­ste­bi pa­žan­gą, ta­čiau baž­ny­čio­je ti­kė­tų­si di­des­nio dė­me­sio.

Atei­ties pla­nai

Jau­nuo­lis tei­gė, kad lik­ti prie dar­bų vien baž­ny­čio­je ne­si­no­ri. Atei­ty­je pla­nuo­ja tap­ti me­cha­ni­ku, nes jam pa­tin­ka tvar­ky­ti ma­ši­nas. Taip pat no­ri tu­rė­ti ką nors bend­ro su ūkio veik­lo­mis.

Kas­die­nė ru­ti­na

Dei­vi­das pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo kas­die­nę ru­ti­ną: pir­miau­sia at­si­kė­lęs ry­te jis at­si­ge­ria ka­vos, jei­gu nė­ra jo­kių dar­bų, di­džią­ją da­lį die­nos pra­lei­džia su te­le­fo­nu ran­ko­se, o jei at­si­ran­da dar­bo, vi­sa­da pa­da­ro vis­ką iki ga­lo.

Vai­ki­no tei­gi­mu, ne­bū­na tiek daug dar­bo, kad jis ne­ga­lė­tų pail­sė­ti. Lais­vu lai­ku tvar­ko na­mus, o bai­gęs vi­sus dar­bus ima te­le­fo­ną ar­ba žai­džia žai­di­mus su drau­gais.

Svar­biau­si da­ly­kai gy­ve­ni­me

„Vi­sų pir­ma žmo­gus gy­ve­ni­me tu­ri pra­dė­ti nuo pa­ties sa­vęs“, – tvir­ti­no D. Tau­jans­kas. Jis ma­no, jog pir­miau­sia rei­kia pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, kad jaus­tų­si lai­min­gas, bet ne­bū­ti sa­va­nau­džiu ir su­teik­ti pa­gal­bą ki­tiems.

San­ty­kis su tė­vais

Vai­ki­nas sa­kė, kad ma­ma vi­sur ir vi­sa­da jį pa­lai­ko, ska­ti­na ne­nu­leis­ti ran­kų ir pa­de­da at­ras­ti mo­ty­va­ci­jos tęs­ti dar­bus to­liau. Tė­tis jį mo­ko tau­py­ti lai­ką ir no­ri, kad Dei­vi­das dar­bą at­lik­tų kruopš­čiai ir lai­ku. Su tė­čiu jie­du su­ta­ria ypač ge­rai.

Tė­vai vai­ki­nui yra ge­riau­si pa­ta­rė­jai, to­dėl, jei­gu kas nu­tik­tų, vi­suo­met pir­miau­sia kreip­tų­si į juos.

Šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas

Dei­vi­das ma­no, kad šiuo­lai­ki­niam jau­ni­mui rei­kė­tų la­biau įsi­trauk­ti į bend­ruo­me­nės veik­lą, nes jie sa­vo lai­ką švais­to žiū­rė­da­mi į te­le­fo­nus ir nie­ko nau­din­go ne­nu­vei­kia. Ta­čiau kar­tais jau­ni­mui te­le­fo­nas yra tik­rai nau­din­gas, nes su jo pa­gal­ba jau­ni žmo­nės pra­de­da kur­ti sa­vo vers­lą.

Sa­va­no­rys­tė

Lauk­so­diš­kis ne­slė­pė, jog jam ki­lo min­tis sa­va­no­riau­ti ka­riuo­me­nė­je, kad su­stip­rė­tų ir bū­tų iš­ti­ki­mas tė­vy­nei.

Jau­nuo­lis ma­no, kad sa­va­no­riau­jan­tys žmo­nės yra nuo­šir­dūs, nes jie ne­rei­ka­lau­ja at­ly­gio už da­ro­mus ge­rus dar­bus. To­kiems žmo­nėms ne­rū­pi pi­ni­gai, nes jiems svar­bu ma­ty­ti gra­žią ap­lin­ką, vie­ny­ti bend­ruo­me­nes, žmo­nes, pa­dė­ti ki­tiems ir gy­vū­nams.