Knygos apie jų kaimą sutiktuvėms grūstiškiai pasirinko Žolinę. Šventė tarsi buvo padalyta į keturias dalis. Kiekviena svarbi, bet šį kartą pati svarbiausia – akimirka, kai visi pamatė knygą – beveik 500 puslapių leidinį „Grūstė: istorija, tradicijos, papročiai, likimai“.
Pirma dalis. ŠV. MIŠIOS
Senieji grūstiškiai nebūtų supratę, jei viskas būtų pradėta kitaip.
Grūstės kapinių viduryje, ant kalnelio, stovi šv. Marijos Magdelenos koplyčia.
Retai vietos žmonės pasako „koplyčia“, visada – „bažnyčia“, „bažnytėlė“.
Šiemet prieš pat atlaidus grūstiškiai, suorganizavę talką, išvalė savo bažnytėlę, atšviesino. Plačiai žinomos Grūstės kapinės dabar jau tapo Grūstės centru.
Mišias aukojo Sedos parapijos klebonas Virginijus Palionis, skaitinius iš švento rašto skaitė Žaneta ir Audrius Gineičiai.
Antra dalis. KEMTAINĖ
Tikruoju Grūstės centru derėtų laikyti – Kemčių ūkį, žmonių vadintą Kemtaine.
Ir tada, kai Grūstėje, ištrėmus Kemčius į Sibirą, jų šeimos nebeliko, ta vieta vis tiek vadinta Kemtaine ir po šiai dienai taip tebevadinama. Tvirtai iš ąžuolinių rąstų suręstoje troboje tilpo ir kolchozo rašinė, ir šokių salė, ir dar gyveno šešios šeimos: Jasmontai, Žumbiai, Baranauskai, Baužiai, Daubariai, Tarvydai.
Martynas Kemtys buvo 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Sedos valsčiaus savanoris.
Po Mišių, sėdę į mašinas, grūstiškiai nuvažiavo prie Kemčių žemėje pastatyto Nepriklausomybės paminklo. Pagerbiant Kemčių atminimą ir už tėvynės laisvę kovojusius grūstiškius, buvo sugiedotas Lietuvos valstybės himnas.
Trečia dalis.
KNYGOS PRISTATYMAS
Knygos pristatymas ir jos pardavimas vyko gražioje Onutės ir Gintauto Šmaižių sodyboje. Namo terasa atsiveria į vaizdingą Varduvos vingį. Terasa tapo scena, o priešais, ant gražios pievelės, prie per akmenis šniokščiančios upės, prie ilgų stalų susėdo grūstiškiai. Jeigu prieš penkerius metus vykusioje kaimo šventėje buvo daug senųjų grūstiškių, tai dabar buvo daug daugiau jaunų žmonių su savo vaikais. Tęstinumas yra…
Knygos pristatyme – trys pagrindiniai veikiantys asmenys: Genoveita Gricienė, Rimantas Balsys ir Audrius Gineitis.
Kiekvieno iš jų darbas, kad knyga išeitų, svarbus ir nedalomas: Genoveita rūpinosi kraštotyriniais tekstais ir autorių pritraukimu. Audrius dažniausiai sėdėjo prie nuotraukų, kurių buvo surinkta daug, o žinant, kad retas kuris užrašo bent datą, veikti tikrai buvo ką. Nuotraukas rinko ir istorijas užrašinėjo Stasys Gramaliauskis, Jolanta Stanienė, Rasa Vitkauskienė, Kristina Majauskytė, Aurelija Kalinauskaitė.
Rimantas perėmė glėbį nuotraukų, gausybę tekstų ir tekstelių. Visai tai reikėjo surikiuoti, kad būtų atskiromis temomis, pertikrinti, sužiūrėti nuotraukų aprašymus. Žodžiu, paruošti knygos turinį ir perduoti redaktorei.
Klaipėdos universiteto (KU) leidykla išleido puikią knygą. Ją redagavo Vilma Urbonavičiūtė, maketavo Karolis Saukantas, viršelio dailininkė – Eglė Dučinskienė.
Knyga išleista 500 egzempliorių tiražu. Ji bus platinama per KU leidyklos knygynėlį Klaipėdoje. Leidinį taip pat bus galima įsigyti Mažeikių turizmo ir informacijos centre bei tiesiogiai per G. Gricienę.
Knyga išleista be išankstinio finansavimo. Savivaldybė skyrė 1000 eurų sumokėti dviem autoriams. Dovanojimui po 20 knygų nupirko Liuda Vyniautienė ir R. Vitkauskienė.
Knyga brangi ir tuo, kad visi prie jos dirbę žmonės tai darė neatlygintinai.
Ketvirta dalis.
SUNEŠTINIS BALIUS
Visi prie knygos prisidėję grūstiškiai ir jų pagalbininkai buvo sutarę – kad ir kaip norėtųsi, nė vienas nepamatys leidinio anksčiau už kitus.
O kai visi pagaliau pamatė ir bent pasklaidė knygą, kai jau ne pirmą kartą užgrojo Grūstės kaimo muzikantai, galima buvo pasikalbėti ir apie tai, kas šiandien svarbiausia, kas padaryta.
Prof. Rimantas Balsys:
– Buvo labai patikima komanda. Audrius, kaip kariškis, viską vykdė laiku, konkrečiai ir aiškiai. Genoveitos tropnumą pažįstu iš seniai. Ji ne tik visus varo į priekį, bet ir pati valandų darbui neskaičiuoja.
O leidykla mūsų taip pat patikima. Žinojau, kad Žolinei knygą tikrai turėsime. Džiaugiuosi mūsų komandiniu darbu. Grūstės kaimas turi vertingą knygą, sakyčiau, paminklą savo kaimui.
Karo lakūnas, kapitonas Audrius Gineitis:
– Nesuprantu žmonių, kurie neturi laiko. Savo laiką mes patys valdome. Dirbu Zokniuose, gyvenu Šiauliuose, bet savo gimtam kaimui visada turiu laiko . Mano žmona renaviškė. Mūsų trys vaikai brangina Grūstę ir visada nori čia atvažiuoti.
Gal todėl, kad augau pas bočelius, kartu su jais visur ėjau, nuo jaunų dienų patiko žinoti apie kaimą ir jo žmones. Kai Sedos vidurinėje mokykloje direktorė G. Gricienė pradėjo organizuoti krašotyrines konferencijas, daug neragintas ėmiau ruošti pranešimus. Ir draugus kviečiau prie darbo. Ir knygai panaudojom tų laikų pranešimus (gerai, kad jie įrišti ir saugomi).
Genoveita Gricienė, leidinio sumanytoja ir iniciatyvinės grupės koordinatorė:
– Nemoku žodžiais apsakyti džiaugsmo. Sakyčiau – stebuklas. Suėjom pas Audrių Grūstėje, pasitarėm, pasiskirstėm ir… pradėjom. Tiesa, aš jau buvau rašiusi į „Santarvės“ laikraštį apie grūstiškius.
O knyga… Tai daug darbo, kur kiekvienas įneša savo dalį. Esu labai dėkinga prof. Rimantui Balsiui. Kai jaunoji mano komanda su nuostaba žiūrėjo į mane ir klausė: „O kaip mes ją išleisim?“, aš jau turėjau patikimą pažadą, kad viskuo pasirūpins KU leidykla.
Tik pasitikėjimas vienas kitu, įvertinat jo įdedamą darbo dalį, galėjo duoti tokį rezultatą – knygą. Tai ne šiaip kraštotyrinė knygelė, o ir mokslinė, gausiai iliustruota 486 puslapių knyga.
Juozas Vyšniauskas, kraštotyrininkas, gyvena Skuode:
– Buvau pakviestas ir dalyvavau pirmuose iniciatyvinės grupės susirinkimuose. Buvau skaitinėjęs Audriaus mokyklos laikų kraštotyrinius darbelius. Pasitikėjimą kėlė tik Genoveita, bet žinojau, kad knygų leidyboje patirties nedaug turi. Mačiau užsidegimą, akių spindėjimą.
Maloniai nustebino senųjų nuotraukų paroda ant Grūstės kapinių zomato (mūrinė arba akmenų tvora– red.past.). Nebuvau matęs tokios įstabios parodos.
Pats pasiūliau savo darbus apie Aselskius ir Grūstės malūną. Džiaugiuosi, kad abu tekstai pateko į knygą. Autoriui tai visada malonu.
Pavarčiau, paskaičiau. Sakyčiau pakankamai mokslinė, solidžiai stora. Patinka, kad daug nuotraukų. Įdomu skaityti. Ir sugraudina, ir prajuokina. Matosi puikus leidyklos darbas: gerai sumaketuota, storas viršelis, geras dailininko darbas ir puikus popierius. Malonu ją imti į rankas.
Angelė Norkienė, grūstiškė, amžių nugyvenusi Akmenėje:
– Esu iš muzikantų Pačerinskių šeimos. Groti išmokino bočelis. Visą amžių dirbau kultūros namuose, kultūros skyriaus vedėja. Grojau, dainavau, šokau. Ir tai atėjo iš mano Grūstės. Nėra širdžiai brangesnio kampelio.
Kol buvo gyvi tėvai, važiavom, padėjom namus tvarkyti, gražinom aplinką. Net fontaną kieme buvom įrengę. Dabar ten gyvena brolis, pas jį važiuojam. Bet šiaip kelio galas – Grūstės kapinės. Čia mano pradžia ir pabaiga.
Esu labai dėkinga iniciatyvinei grupei, kad neatlygintinai tiek daug ir ilgai dirbo. Dėkinga savo vaikystės mokyklos laikų draugei Sedoje Genutei Medeikytei-Gricienei. Dvejus metus gyvenom viename bendrabučio kambaryje. Ji – iš Domėnų, aš – iš Grūstės.
Manau, kad nieko didesnio ir geresnio grūstiškiai negalėjo gauti. Gyvuok, mūsų Grūste!
Asta ŠILAITYTĖ
Loading ...
