Publikos pamėgta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Velnio nuotaka“ lapkričio 15 d. 18.30 val. Žvejų rūmuose rodoma paskutinį kartą. Nepraleiskite progos pasimėgauti bene populiariausiu lietuvišku miuziklu!
Viena žinomiausių šalies meilės istorijų lapkričio 15-ąją įtrauks publikos pamėgtus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistus: Virginijų Pupšį – Baltaragis, Tadą Jaką – Pinčiukas, Rasą Ulteravičiūtę-Kazlauskienę – Marcelę, Juditą Butkytę-Komovienę – Jurgą, Mindaugą Rojų – Girdvainį, Aureliją Dovydaitienę – Uršulę, Arūną Ramelį – Raupį, Kęstutį Nevulį – Anuprą, Modestą Narmontą – Jurgutį ir Muzikinio teatro chorą. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestrui diriguos uostamiesčio publikos labai mylimas charizmatiškasis maestro Martynas Staškus.
1972 m. sukurta Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotaka“ – pirmasis lietuviškas miuziklas. Jo siužeto pagrindu tapo Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“ – viena žymiausių meilės istorijų XX amžiaus lietuvių literatūroje. Ši apysaka įkvėpė ir 1974 m. ekranus pasiekusio pirmojo lietuviško muzikinio kino filmo „Velnio nuotaka“ kūrėjus. Kompozitoriaus ir pianisto V. Ganelino sukurta muzika scenoje skamba neprarasdama su ja užaugusių klausytojų dėmesio ir užkariaudama jaunosios kartos simpatijas.
2012 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukurto „Velnio nuotakos“ pastatymo režisierius Kęstutis S. Jakštas yra pasakojęs, kad šis miuziklas atskleidžia lietuvių liaudies kodą – „tai, kaip mes mokame linksmintis, pasijuokti iš savęs ir iš kitų, ironizuoti, aistringai mylėti ir nekęsti, kovoti už savo laimę ir tada, kai mūšis pralaimėtas, žodžiu – pilnakraujiškai gyventi ir tikėti“. Spektaklio kūrybinėje grupėje ir muzikos vadovas ir dirigentas Dainius Pavilionis, dirigentas Martynas Staškus, scenografė ir kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, choreografas Agris Daņiļevičs.
„Velnio nuotaka“ – tai kūrinys, paženklintas lietuviško meninio ilgaamžiškumo bei universalumo praba. Ne vienos kartos žiūrovų mėgstama muzikinė drobė, rodos, nepasiduoda laiko tėkmei. Amžina gėrio ir blogio kova, tragikomiškos miuziklo herojų laimės paieškos, įpintos į melodingą ir jausmingą V. Ganelino muzikinę kompoziciją, jaudina ir kviečia dar ir dar kartą panirti į mitologizuotą „Velnio nuotakos“ miražą.
Kartą Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, angelai ima maištauti. Atsipeikėjęs jis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas – išmestas iš Rojaus atsiduria senyvo malūnininko Baltaragio kūdroje. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis Baltaragio geista Marcelė, bet tai, ko Baltaragis dar neturi, priklausys Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, o jos duktė Jurga išauga gražuole, pamilsta… Tačiau visai ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį. Deja, netrukus Jurgai tenka nusivilti ir pripažinti, kad Girdvainiui labiau rūpi ne ji, o išpuoselėti arkliai, kuriuos netikėtai pavogė Pinčiuko pasamdytas arkliavagis Raupys. Palikęs Jurgą ir viską pasaulyje pamiršęs, Girdvainis išbėga ieškoti savo mylimų arklių, kurių neradęs – išprotėja. Sielvartaujanti Jurga suserga. Vieną vakarą pamačiusi nusiminusį Girdvainio atvaizdą lange, ji išbėga į lauką ir, sekdama paskui jo tolstantį šešėlį, nuskęsta ežere.
Štai tokia užburianti kūrinio herojų istorija, jų jausmų jėga ir grožis, išraiškingos ir įsimintinos miuziklo melodinės linijos – tai elementai, kurie ir verčia prisiminti, dar kartą pamatyti ir išgirsti legendinę „Velnio nuotaką“!
Loading ...
