Paminklas žuvusiesiems – ties Mažeikių ir Telšių rajonų riba

Mūsų rajone šiuo metu yra įrengta dešimt atminimo ženklų, skirtų partizanams, žuvusiems kovose dėl Lietuvos laisvės, atminti.

Vienas iš jų stovi mažytėje miško aikštelėje ties Mažeikių ir Telšių rajonų riba ir mena prieš 72-ejus metus Balėnų miškuose įvykusias kautynes.

Žūties priežastis – išdavystė

Atminimo ženklas Sąjūdžio iniciatyva Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis šioje vietoje buvo pastatytas ir iškilmingai atidengtas prieš 17 metų.

Ceremonijos metu šv. Mišias už žuvusiuosius aukojo ir paminklą pašventino Pievėnų bažnyčios klebonas Saulius Styra, iškilmėse dalyvavo buvę partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai, žuvusiųjų artimieji, Mažeikių tremtinių bei politinių kalinių choras „Atmintis“, Mažeikių ir Telšių šaulių kuopos, valdžios atstovai.

Muziejininkas a. a. Algimantas Muturas, kalbėjęs iškilmėse, pažymėjo: ženklu pagerbtas šiame miško masyve žuvusių devynių partizanų atminimas – 1951 m. gegužės 9 d. kautynių su sovietine kariuomene ir stribais metu jie buvo nukauti. Kaip ir daugelio partizanų, žūties priežastis buvo išdavystė.

Žuvo devyni partizanai

Istorijos, kaip viskas tądien vyko šiame miško masyve, uždangą muziejininkui, su šauliu Alfonsu Degučiu išvažinėjusiam Balėnų apylinkes, praskleidė likęs gyvas to mūšio dalyvis Adomas Lukošius-Lendrūnas.

Anot anapilin prieš devyniolika metų išėjusio kovotojo, tą dieną Nevarėnų ir Sedos partizanai nutarė susitikti, manydami, kad sovietinės armijos pergalės šventės proga kareiviai ir stribai „sąžiningai geria“, tad susitikimui niekas nesutrukdys. Tačiau tarp partizanų buvo išdavikas, saugumo agentas Vacys Kuodis-Petrovas, jis, pasak buvusio partizano, apie susitikimą pranešė KGB.

Sovietų kariai ir stribai apsupo miško kvartalą ir užklupo partizanus. Kautynėse žuvo 32-ejų metų Vytautas Laurinavičius-Šviesa, ketveriais metais jaunesnis Stasys Lukšas-Valdemaras, 26-erių metų Tadas Norkus-Vėtra, 28-erių metų Marijona Norkutė-Giraitė ir Kostas Paulauskas-Raketa, ketveriais metais už juos jaunesnė Valerija Norkutė-Smilgelė, Sedos būrio vadas, 30-metis Vaclovas Razonas-Vitka, 23-ejų metų Stefanija Kazickaitė-Eglutė, o metais jaunesnis Antanas Bernotas-Lendrė buvo sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę ir tą pačią dieną mirė.

Po mūšio iš kritusių partizanų buvo paimti du automatai, penki šautuvai, septyni pistoletai, 320 šovinių ir pluoštas nuotraukų.

Perlaidoti šventoriuje

A. Lukošius bėgdamas netyčia įkrito į aviacinės bombos duobę, virš kurios buvo išaugusi nedidelė eglaitė, toje duobėje jis pasislėpė ir laukė, kol viskas nurims.
Į saugumiečių rankas jis pateko kitų metų lapkritį, buvo nuteistas 25 metams Mordovijos lagerių. Iš ten grįžusiam kraštiečiui buvo draudžiama gyventi Lietuvoje, tik Atgimimo metais A. Lukošius iš Latvijos sugrįžo į Mažeikius.

Telšių Sąjūdžio iniciatyva Nevarėnų žvyrduobėje buvo atkasti žuvusiųjų partizanų palaikai, 1989 m. lapkritį jie buvo iškilmingai palaidoti Nevarėnų bažnyčios šventoriuje, pastatytas kryžius.
Ilgainiui kapas Balėnų miške sunyko, liko tik lentelė su užrašu, tačiau Mažeikių politinių kalinių sąjungos pirmininko Alberto Ruginio ir Telšių tremtinių bendrijos pirmininkės Adolfinos Striaukienės pastangomis 2009 m. čia buvo pastatytas antkapis žuvusiems partizanams.
Kasmet prieš lapkričio 1-ąją mūsų rajone organizuojamos išvykos-talkos tvarkyti aplinką prie partizanų atminimo ženklų. Neaplenkia talkininkai ir Balėnų apylinkių.

Vidas STANKUS

Nuotr. Autoriaus ir iš redakcijos archyvo