Nuo praėjusių metų liepos mėnesio Lietuvoje gyvenantis ir Regioninėje Mažeikių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriuje dirbantis gydytojas Anton Teniak išvyksta namo – į vis dar dėl nepriklausomybės kovojančią savo tėvynę Ukrainą.
Prieš atsisveikindamas su Mažeikiais, A. Teniak sutiko atsakyti į kelis „Santarvės“ klausimus .
– Sužinojome, kad grįžtate į Ukrainą. Kas Jūsų laukia gimtinėje?
–Iš Lietuvos planuojame išvykti rugpjūčio pirmoje pusėje. Kartu su žmona Jelena ir sūnumi Maksimu grįžtame į Khersoną. Khersonas buvo okupuotas nuo praėjusių metų lapkričio 11-osios. Tačiau mano miesto apšaudymai nesiliauja ir dabar. Numuštos raketos fragmentai pataikė ir į mūsų namus… Laimei, žala minimali.
– Kokios aplinkybės paskatino Jus priimti tokį sprendimą?
– Kadangi mieste visą parą vyksta nuolatiniai apšaudymai ir yra daug sužeistųjų, kuriems reikalinga kvalifikuota pagalba, aš labiau reikalingas ten, nes tokią pagalbą galiu suteikti.
Tai pagrindinis mano grįžimo tikslas.
– Kokios gimtinės ilgėjotės gyvendamas čia, kokią ją tikitės rasti sugrįžęs?
– Gyvendamas čia, tyloje ir ramybėje, kasdien galvojau apie gimtąjį Khersoną. Bet grįždamas namo suprantu, kad tai bus kitas Khersonas, nei palikau išvykdamas. Miestas, kurio kai kurie rajonai sugriauti. Miestas, kurio kai kurios teritorijos nuskandintos rusų teroristams susprogdinus hidroelektrinę. Sušaudytas miestas. Bet net ir tai manęs jau negąsdina.
Kokias matote savo ir savo šalies perspektyvas?
– Mano ateities perspektyvos gimtojoje Ukrainoje – darbas mano miesto ir, žinoma, šalies labui. O kalbant apie mano Ukrainą, pagrindinė perspektyva yra pergalė!
– Su kokiomis mintimis ir nuotaikomis paliekate Lietuvą?
–Nemeluosiu, man liūdna išvykti. Per tuos vienus gyvenimo Lietuvoje metus įgijau nemažai patirties ir įgūdžių, pamačiau europietišką gyvenimą. Esu už tai neįkainojamai dėkingas!
–
2022 m. gruodis. Nuotr. iš ligoninės archyvo
Kokį įspūdį išsivežate apie Lietuvos žmones, kolegas, draugus ir pažįstamus, kuriuos čia sutikote?
– Noriu pasakyti, kad mes šiuo metu esame skirtingi, nes skirtingas mūsų mentalitetas. Bet juk ir tuo puikiai papildome vienas kitą. Todėl neabejotinai ilgėsiuosi savo kolegų, draugų ir pažįstamų. Kitaip ir negali būti, nes Lietuva ir lietuviai tapo mano gyvenimo dalimi.
– Savo viešuose pasisakymuose ne kartą minėjote, kad Nepriklausomybė yra pagrindinė vertybė…
– Mano vertybių skalė nepasikeitė. Nepriklausomybė visada bus mano prioritetas! Tik turėdami nepriklausomybę turime pasirinkimo teisę.
Lietuvos žmonės visada turėtų besąlygiškai vertinti savo šalies nepriklausomybę ir nuoširdžiai didžiuotis Lietuva.
– Kaip galėtumėte apibūdinti Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą?
– Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą vertinu labai teigiamai. Pats didžiausias pliusas – sveikatos draudimas. Taip pat noriu atkreipti dėmesį į platų diagnostikos spektrą bei aukštą medicinos personalo kvalifikaciją.
– Kaip manote, ar Lietuvos visuomenės ir valdžios palaikymas bei veiksmai atliepia už laisvę kovojančios Ukrainos lūkesčiams?
– Lietuva yra maža šalis, kuri nepabijojo ir ištiesė pagalbos ranką Ukrainai. Jūs priimate mūsų žmones, suteikiate jiems moralinę ir materialinę paramą, siunčiate humanitarinę pagalbą… Už tai mes, ukrainiečiai, esame be galo Jums dėkingi!
– Ką Mažeikių rajono ir Lietuvos žmonėms norėtumėte pasakyti atsisveikindamas?
– Pačius nuoširdžiausius, pačius šilčiausius ir tikrai nesumeluotus padėkos žodžius noriu tarti mažeikiškiams ir Mažeikių ligoninės personalui. Ačiū už supratingumą, geranoriškumą, pakantumą, nuoširdumą ir palaikymą!
Visada malonu žinoti, kad tokių žmonių yra. Linkiu visiems klestėjimo, gerovės, sėkmės, harmonijos ir laimės.
– Ar ketinate kada nors dar atvykti į mūsų šalį?
– Nuoširdžiai tikiu, kad karas Ukrainoje greitai baigsis. Kaip ir karinė padėtis. Tuomet galėsiu aplankyti Lietuvą, kuri tapo mano gyvenimo dalimi! Todėl sakau ne „Viso gero“, o „Iki pasimatymo, Lietuva!“
Tikiuosi, kad šis susitikimas įvyks neilgai trukus!
Kalbėjosi Kristina JUSTAUDIENĖ
Loading ...
