Ja­na­po­lės auk­sa­ran­kės

Tel­šių ra­jo­no Ja­na­po­lės mo­kyk­los 200 me­tų ju­bi­lie­jaus šven­tė – jau šį sa­vait­ga­lį. Vi­sus du mė­ne­sius kal­bi­no­me, sve­čia­vo­mės, nuo­to­li­niu bū­du bend­ra­vo­me su dau­gy­be ja­na­po­liš­kių, ku­riems ši mo­kyk­la ir gim­ta­sis kraš­tas šil­čiau­siuo­se pri­si­mi­ni­muo­se iš­li­kę.

Mū­sų pa­žin­tį su Ja­na­po­lės mo­kyk­los mo­ki­niais už­baig­si­me iš šio kraš­to ki­lu­sio­mis auk­sa­ran­kė­mis, ku­rios sa­vo dar­bus eks­po­nuos lie­pos 22-ąją – ju­bi­lie­ji­nė­je šven­tė­je.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Bi­ru­tės pa­veiks­lai

Vil­niu­je gy­ve­na aš­tun­tos lai­dos abi­tu­rien­tė Bi­ru­tė Cvir­kie­nė, ki­lu­si iš Ja­na­po­lės ir daug pa­sie­ku­si ener­ge­ti­kos ir in­ži­ne­ri­jos sri­ty­je. Po įtemp­tos dar­bo die­nos ato­kvė­pį ran­da ta­py­da­ma pa­veiks­lus.

„Ma­no pa­veiks­luo­se ne­rei­kė­tų ieš­ko­ti gi­lių min­čių. Ne­su me­ni­nin­kė, esu in­ži­nie­rė. Net ne­jau­ku apie tai kal­bė­ti. Vi­si ma­no kū­ri­niai gi­mė po įtemp­tų dar­bo die­nų, tai man bu­vo tar­si me­di­ta­ci­ja, tik sau, su tep­tu­ku, va­ka­rui pra­leis­ti ir die­nos įtam­pai nu­brauk­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Al­mos de­ser­tai – jū­sų šven­tei

Al­ma Vaiš­vi­lie­nė Ja­na­po­lės mo­kyk­lo­je mo­ky­tis pra­dė­jo 1974 m. ir čia bai­gu­si 11 kla­sių iš­vy­ko mo­ky­tis į Jo­niš­kį, kur įgi­jo kon­di­te­rio spe­cia­ly­bę. Bai­gu­si šiuos moks­lus ke­le­tą me­tų dir­bo kon­di­te­re Tel­šiuo­se. Iš­te­kė­ju­si ir su­si­lau­ku­si vai­kų grį­žo gy­ven­ti į Ja­na­po­lę. Įsi­dar­bi­no mo­kyk­lo­je kiem­sar­ge, ke­le­tą me­tų dir­bo va­ly­to­ja.

„Tai bu­vo pa­tys šau­niau­si dar­bo me­tai, ku­rie pra­lė­kė kaip vė­jas… Nuos­ta­bus ko­lek­ty­vas, nuo­sta­bi mo­kyk­los va­do­vė Ja­ni­na Ši­lei­kie­nė, jos pa­va­duo­to­jai Lai­ma Juš­kie­nė ir Čes­lo­vas Ubar­tas. Iš­dir­bau šio­je mo­kyk­lo­je – be vie­nos die­nos – 29 me­tus“, – kal­bė­jo ja­na­po­liš­kė. Šią mo­kyk­lą bai­gė ir trys jos vai­kai.

Už­da­rius mo­kyk­lą Al­ma grį­žo prie kon­di­te­ri­jos. Jau po­rą me­tų mo­te­ris ke­pa įvai­riau­sius de­ser­tus pa­gal už­sa­ky­mus: tor­tus, „ma­ka­ron­sus“, „Pav­lo­vos“ py­ra­gė­lius, pa­na­ko­tas ir kt.

Pa­puoš­da­ma jais įvai­riau­sias as­me­ni­nes žmo­nių šven­tes.

„Rei­kia tik šyp­so­tis ir dirb­ti“, – ra­gi­no Al­ma.

Da­ri­jos žal­va­ri­niai pa­puo­ša­lai

Ši­lu­tė­je gy­ve­nan­čiai ju­ve­ly­rei Da­ri­jai (Žul­ku­tė) Še­die­nei Ja­na­po­lės mo­kyk­la – ne tik jos šei­mos, bet ir anks­tes­nių Žul­kų gi­mi­nės kar­tų mo­kyk­la. Jo­je mo­kė­si Da­ri­jos tė­ve­lis, jo bro­liai ir se­se­rys. Kai ku­rie jų pa­su­ko me­no ke­liu, gal­būt to­dėl ir D. Še­die­nė, bai­gu­si 8 kla­ses, 1983 m. įsto­jo į tuo­me­ti­nį Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mą, me­ni­nio me­ta­lo ap­dir­bi­mo spe­cia­ly­bę. Pa­tir­ties dirb­ti su įvai­riais me­ta­lais įga­vo Klai­pė­dos „Dai­lės“ kom­bi­na­te. Vė­liau pa­grin­di­ne ža­lia­va jos kū­ry­bai ta­po žal­va­ris. Šio me­ta­lo sa­vy­bės lei­džia ju­ve­ly­rei ge­riau­siai iš­reikš­ti sa­vo kū­ry­bi­nius su­ma­ny­mus, idė­jas. Jis plas­tiš­kas, leng­vai ly­do­si, be to, nau­din­gas žmo­gui.

Anot Da­ri­jos, žal­va­ri­niai pa­puo­ša­lai jai la­bai ar­ti­mi, kaip ir daž­no iš mū­sų pri­gim­čiai: „Jie ta­ry­tum neat­sie­ja­mi nuo mū­sų ta­pa­ty­bės, sa­vas­ties. Džiu­gu, kad daug jau­nų žmo­nių reiš­kia sa­vo sti­lių rink­da­mie­si žal­va­ri­nius pa­puo­ša­lus. Nors šis me­ta­las la­bai tin­ka tau­tiš­ku­mui pa­brėž­ti, sten­giuo­si, kad ma­no pa­puo­ša­lai bū­tų tin­ka­mi puoš­tis šiuo­lai­ki­niam žmo­gui. Nau­do­ju se­no­vės bal­tų or­na­men­ti­ką. Ieš­kau sa­vi­to jo pa­tei­ki­mo bū­dų, ne­nu­tol­da­ma nuo is­to­ri­nio pa­li­ki­mo. Ten­ka ne­ma­žai kal­ti, šveis­ti, li­tuo­ti ir po­li­ruo­ti, kol pa­pras­čiau­sios skar­dos ga­ba­las, pe­rė­jęs ug­nį ir van­de­nį, tam­pa no­ri­mu pa­puo­ša­lu. Ga­mi­nu aus­ka­rus, apy­ran­kes, sa­ges, žie­dus. Tik­riau­siai ga­lė­čiau nie­ka­da ne­sus­to­ti kal­bė­ti apie sa­vo kū­ry­bi­nius pro­ce­sus, bet, ma­nau, jau ga­na…“

Da­nu­tė – ser­ti­fi­kuo­ta tau­ti­nio pa­vel­do meist­rė

Klai­pė­do­je gy­ve­nan­ti Da­nu­tė Ti­ku­žie­nė Ja­na­po­lės mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti 1964 m. ir bai­gu­si aš­tuo­nias kla­ses įsto­jo į Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mą. Jį bai­gu­si ga­vo pa­sky­ri­mą į Klai­pė­dos „Dai­lės“ kom­bi­na­tą, kur dir­bo ju­ve­ly­re, si­dab­ro ce­che, kol kom­bi­na­tas už­si­da­rė.

Ta­da pra­si­dė­jo ja­na­po­liš­kės kū­ry­bos era. Da­nu­tė yra ser­ti­fi­kuo­ta tau­ti­nio pa­vel­do meist­rė, tu­rin­ti me­no kū­rė­jo sta­tu­są. Da­ly­vau­ja pa­ro­do­se, mu­gė­se ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je. 2015 m. da­ly­va­vo pa­sau­li­nė­je EX­PO pa­ro­do­je Mi­la­ne (Ita­li­ja).

Da­nu­tės su­kur­ti pa­puo­ša­lai ke­liau­ja po vi­są pa­sau­lį.

Po­mė­gis – siu­vi­nė­ji­mas

Pu­pi­niuo­se gy­ve­nan­ti Vla­da Sie­bie­nė Ja­na­po­lės mo­kyk­los ne­lan­kė, ten mo­kė­si jos ke­tu­ri vai­kai. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, jog ji mo­kyk­lą lan­kė Si­bi­re.

Grį­žu­si į Lie­tu­vą per gy­ve­ni­mą Vla­da dir­bo įvai­rius dar­bus: dur­py­ne, Tel­šiuo­se tar­nai­te, fer­mo­je, pas ma­mą ūky­je ir kt. Vi­sa­da la­bai no­rė­ju­si siu­vi­nė­ti, bet vis lai­ko tam ne­lik­da­vo.Da­bar jau ke­lin­ti me­tai mo­te­ris sa­vo lais­vas die­nas ski­ria po­mė­giui – siu­vi­nė­ji­mui ir tvir­ti­no, jog šis už­siė­mi­mas jai tei­kia di­džiu­lį džiaugs­mą ir vi­sai nė­ra su­dė­tin­gas, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio: „Rei­kia tik pa­ban­dy­ti.“

Nors pa­ma­čius brė­ži­nius, pa­gal ku­riuos mo­te­ris siu­vi­nė­ja gra­žiau­sius pa­veiks­lus su gam­tos vaiz­dais, gė­lė­mis, gy­vū­nais ir kt., sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kiek rei­kia kant­ry­bės ir kruopš­tu­mo.

O Vla­dai tai vie­nas ma­lo­nu­mas ir net aki­nių ne­rei­kia įžiū­rė­ti smul­kiau­sias siu­vi­nė­ji­mo sche­mas. Vie­no di­des­nio pa­veiks­lo siu­vi­nė­ji­mas ga­li už­truk­ti net iki me­tų.

Mo­te­ris sa­ko, jog jau se­niai pa­me­tu­si skai­čių, kiek pa­veiks­lų yra iš­siu­vi­nė­ju­si. Vie­ni jų puo­šia na­mų sie­nas, ki­ti iš­da­ly­ti drau­gams ir kt. O štai per mo­kyk­los 200 me­tų ju­bi­lie­ji­nę šven­tę Vla­dos dar­bai bus eks­po­nuo­ja­mi pa­ro­do­je su ki­tais ta­len­tin­gų­jų ja­na­po­liš­kių dar­bais.

„Gy­ve­ni­me ne­tu­rė­jau lai­ko siu­vi­nė­ji­mams – rei­kė­jo dirb­ti. O šian­dien esu po ope­ra­ci­jos, jau pen­si­jo­je, sū­nus pe­rė­mė ūkį, tad da­bar tu­riu lais­vo lai­ko. O juk be dar­bo ne­sė­dė­si, tad siu­vi­nė­ju per die­ną. Lai­kas pra­bė­ga grei­tai, bū­na, kad ir die­nos pri­trūks­tu“, – pa­sa­ko­jo Vla­da.