Ra­di­jo sto­tis – ki­ber­ne­ti­nės ata­kos tai­kik­ly­je

Praė­ju­sį sek­ma­die­nį ki­ber­ne­ti­nę ata­ką pa­ty­rė Tel­šių ra­di­jo sto­tis „XXL FM“ – bu­vo įsi­lauž­ta į sto­ties vi­di­nį tink­lą ir trans­liuo­ta de­zin­for­ma­ci­ja, su­si­ju­si su ka­ru Uk­rai­no­je ir NA­TO va­do­vų su­si­ti­ki­mu.

Ais­tas MEN­DEI­KA

Sek­ma­die­nio pa­va­ka­rę klau­sy­to­jus de­zin­for­muo­jan­tis teks­tas ra­di­jo sto­ties „XXL FM“ ban­go­mis skai­ty­tas Šiau­lių klau­sy­to­jams. Pa­sak sto­ties di­rek­to­riaus Ma­riaus Dau­gi­na­vi­čiaus, įsi­lau­žė­liai sa­vo teks­tą trans­lia­vo apie 20 mi­nu­čių.

„Apie 16 val. man pa­skam­bi­no klau­sy­to­jas iš Šiau­lių ir pra­ne­šė, jog per ra­di­ją kal­ba kaž­ko­kias ne­są­mo­nes. Pa­tik­ri­nus paaiš­kė­jo, kad sig­na­las at­jung­tas nuo Tel­šių ir trans­liuo­ja­mas iš ki­tos vie­tos. Taip pat ne­ga­lė­jau pri­si­jung­ti prie sa­vo sis­te­mos, bu­vo „nu­lauž­ti“ ir pa­keis­ti vi­daus tink­lo slap­ta­žo­džiai“, – „Tel­šių ŽI­NIOMS“ pa­sa­ko­jo M. Dau­gi­na­vi­čius.

Apie ki­ber­ne­ti­nę ata­ką ne­del­siant pra­neš­ta spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms. Ra­di­jo sto­ties įren­gi­mai bu­vo iš­jung­ti ir iš­mon­tuo­ti, per­duo­ti tar­ny­boms, ku­rios aiš­kin­sis įsi­lau­ži­mo prie­žas­tis.

Pa­sak M. Dau­gi­na­vi­čiaus, pir­ma­die­nio ry­tą ra­di­jo sto­tis „XXL FM“ vei­kė nor­ma­liu re­ži­mu.

„Per nak­tį su­mon­ta­vo­me nau­ją at­sar­gi­nę įran­gą ir tę­sė­me sa­vo trans­lia­ci­ją. De­zin­for­ma­ci­nį teks­tą gir­dė­jo tik Šiau­lių klau­sy­to­jai – nei Tel­šiuo­se, nei Plun­gė­je jo ne­si­gir­dė­jo. Vis dėl­to la­bai ste­biuo­si, kad kaž­kam pa­vy­ko įsi­lauž­ti, nes bu­vu­si įran­ga ga­na bran­gi ir ko­ky­biš­ka. Bet, ma­tyt, kaž­kur bu­vo spra­ga. Esu IT in­ži­nie­rius, pri­žiū­riu daug ra­di­jo sto­čių, tad man tai bus ge­ra pa­mo­ka. Ti­kiuo­si, kad to­kie da­ly­kai dau­giau ne­pa­si­kar­tos, juo la­biau kad da­bar su­mon­tuo­ta apa­ra­tū­ra yra dar nau­jes­nė“, – sa­kė M. Dau­gi­na­vi­čius.

Ko sie­kia­ma įsi­lau­žiant į ra­di­jo sto­ties trans­lia­ci­jas, pa­kei­čiant pro­gra­mas, pa­pra­šė­me pa­ko­men­tuo­ti Bal­ti­jos skait­me­ni­nio at­spa­ru­mo ty­ri­mų cent­ro „Di­gi­res“ vy­riau­sio­sios ty­rė­jos, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Vie­šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rės Auk­sės Bal­čy­tie­nės.

– Spė­ju, kad ki­ber­ne­ti­nėms ata­koms itin svar­bus lai­kas, mo­men­ti­nis ma­siš­ku­mas, ži­nu­tės sklai­dos grei­tis, – „Tel­šių ŽI­NIOMS“ tei­gė A. Bal­čy­tie­nė. – Ki­taip sa­kant, vi­sa tai, kas lei­džia la­bai grei­tai ir ne­di­de­lė­mis pa­stan­go­mis pa­siek­ti kiek įma­no­ma di­des­nę gru­pę žmo­nių. Ra­di­jas tam yra pui­ki ter­pė. So­cia­li­niai tink­lai to­kio mo­men­ti­nio sklai­dos grei­čio taip pat sie­kia, bet prie so­cia­li­nių tink­lų tu­rė­tų bū­ti pri­si­jun­gę daug žmo­nių vie­nu me­tu, o šie ga­li bū­ti te­ri­to­riš­kai at­skir­ti, tad ne­bū­ti vie­no­je erd­vė­je. To­dėl ra­di­jo trans­lia­ci­jos, taip pat trans­lia­ci­jos pre­ky­bos cent­re, tam yra tie­siog idea­li vie­ta – to­kio­se vie­to­se vie­nu me­tu ra­di­jo pa­sy­viai „klau­so­si“ daug žmo­nių. Dar svar­bu, kad šis „klau­sy­ma­sis“ yra pa­sy­vus, t. y. tik re­tas yra gi­liai są­mo­nin­gai „įsi­jun­gęs“ į mu­zi­ki­nius ar žo­di­nius pra­ne­ši­mus. Juk ra­di­jas ne­re­tai nau­do­ja­mas dau­giau fo­ni­niam gar­si­nės erd­vės už­pil­dy­mui, kai žmo­nės ką nors vei­kia: šne­ku­čiuo­ja­si, dir­ba, vaikš­ti­nė­ja, tin­gi­niau­ja, ap­si­per­ka ir kt. Kaip tik toks pa­sy­vus „klau­sy­ma­sis“ ir bu­vi­mas gar­so erd­vė­je ga­li bū­ti itin smarkiai pa­vei­kus – stai­ga iš­girs­ta ir su anks­tes­niu gar­si­niu fo­nu stip­riai kont­ras­tuo­jan­ti ži­nu­tė ne­tu­rės kon­teks­to, bus ga­li­mai de­zo­rien­tuo­jan­ti. Tad su­ke­lian­ti nei­gia­mų jaus­mų, bus su­ža­din­tas su­tri­ki­mo jaus­mas ir ki­tos vi­sa tai emo­ci­jos: bai­mė, pyk­tis, ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, pa­si­bjau­rė­ji­mas. Kaip tik tuo me­tu – ir tai te­bus vos ke­lios mi­li­se­kun­dės – de­zin­for­ma­ci­jos po­vei­kis bus pa­ts stip­riau­sias: kils stip­ri emo­ci­nė reak­ci­ja ir pyk­tis, o nu­girs­ta ži­nu­tė ga­li „įsi­ra­šy­ti“ į są­mo­nę. Ir taip žmo­gus su­sies tą min­tį su emo­ci­ja. To­dėl itin svar­bu tu­rė­ti pa­tir­ties ir ži­no­ti, kad svar­bu sau grei­tai su­teik­ti pa­gal­bą – pra­dė­ti už­duo­ti klau­si­mus: kas čia vyks­ta? Ko­dėl tai da­bar skel­bia­ma ra­di­jo ete­ry­je ir su ko­kiu tiks­lu? Kaip į tai rea­guo­ja ma­no kū­nas ir ką tuo me­tu jau­čiu: tan­kes­nį kvė­pa­vi­mą, pa­daž­nė­ju­sį šir­dies rit­mą? Kaip ma­ne vei­kia tai, ką gir­džiu? To­kie klau­si­mai ir sa­vęs pa­jau­ti­mas pa­dės su­grįž­ti į rea­ly­bę ir su­pras­ti, kad čia yra trans­liuo­ja­ma kaž­kas ne­tin­ka­mo, pik­ta­va­liš­ko.

Kaip ga­lė­tu­me pa­dė­ti ra­di­jo sto­tims rea­guo­ti į to­kią si­tua­ci­ją? Bū­tų svar­bu apie to­kius ar pa­na­šius iš­puo­lius kal­bė­tis su skai­ty­to­jais, pra­šy­ti jų ak­ty­vios reak­ci­jos vi­suo­met, kai pa­ste­bi ir nu­jau­čia kaž­ką ne­tin­ka­mo. Ti­kiu, kad kaip tik taip vi­sos pro­fe­sio­na­lios žur­na­lis­tų re­dak­ci­jos ir dir­ba. Jos sie­kia įtrau­kaus ry­šio su skai­ty­to­jais. Dar svar­bu ra­di­jo ir vi­siems žur­na­lis­tams la­bai ge­rai ži­no­ti ir bū­ti pa­si­ren­gus veiks­mų pla­ną, ką da­ry­ti to­kių iš­puo­lių at­ve­jais – kur pra­neš­ti, su kuo pa­si­tar­ti, kaip kon­sul­tuo­tis ir kaip at­kur­ti ry­šį su vi­sais skai­ty­to­jais ar klau­sy­to­jais.